Niekada nesakyk NIEKADA...

Erdvi veranda dvelkia egzotika

„Matyt, artėdama link senatvės, lenkiuosi arčiau žemės – domina jau ne tik daržas, bet ir gėlės, tiek lauko, tiek kambarinės, – prisipažino pašnekovė Aleksandra, darbingiausius gyvenimo metus atidavusi buhalterės profesijai. – Kaip išvykau praktikai į Zarasus, taip ten ir pasilikau, suleidau šaknis. Tokioje gražioje aplinkoje negali nemėgti augalų. Kai dukra išvyko studijuoti, tą tuštumą man ir užpildė gėlės: radau kuo rūpintis...“

Kambarinėms gėlėms ši šeima žiemą aukoja visą didelę namo verandą. Tiesa, tam, kad jos išgyventų, augintoja nustatė ir minimalią bei optimalią temperatūrą: 16 °C. Čia lubas remia monsteros, užtenka vietos ir iki 2 metrų per 15 metų užaugintam lauro medžiui, kuris anksčiau vasarodavo lauke. Prieš keletą metų šis augalas nudžiugino gelsvais žiedais, primenančiais mimozos. Ir kaipgi be fikusų: gal dar ne visi žino, kad juos tinka auginti netgi tose patalpose, kuriose rūkoma, mat šis nereiklus augalas, anot zarasiškės, sotus nuo dūmų...

Kolekcionuoti kambarines gėles Aleksandra pradėjo prieš kelis dešimtmečius, o sukulentus – prieš porą metų, nuo augalo, kurį jai padovanojo vyras Valentinas. Kodėl pamėgo sukulentus? Mat jie ne tik gražūs, ornamentiški, bet ir užima mažiau vietos, kompaktiški, ilgai miega žiemos miegu: nuo lapkričio iki vasario net laistyti beveik nereikia, tik retsykiais vos suvilgyti žemę.

„Sukulentai man kolkas kaip svečiai, – prisipažino pašnekovė. – Bet jau žinau, kad be eševerijos (Echeveria) savo namų neįsivaizduočiau. Šie gražūs storalapiai auga be jokių problemų. Komponuodama sukulentus derinu didesnius su mažesniais. Bet eševerija būna svarbiausias akcentas, prie kurio dera smulkesnis ripsalis ar karolininė žilė, gražiai nusidriekianti vazonėlio pakraščiais.“

O litopsiai (vadinamieji gyvieji akmenėliai) jau vieną kartą sunyko: panašu, kad buvo perlaistyti. Dabar zarasiškė bando iš naujo su jais susidraugauti.

Kalankę (Kalanchoe) ji augina ir senovinę, pasižyminčią gydomosiomis savybėmis (nuo slogos), ir naujesnę pūkuotą. Nuo seno Aleksandra pamėgo sansaverijas, ir viena jų po 20 metų pradžiugino žiedais. Kuo puikiausiai verandoje jaučiasi ir cilindrinės ar geltonkraštės sanseverijos. Visos jos – didesnės vandens mėgėjos negu kiti sukulentai. Senovinį alijošių zarasiškių šeima naudoja imunitetui stiprinti, o naujesnius alavijus – nudegimams malšinti.

Lapinės gėlės – lepesnės

Ne mažiau pamėgtos ir puošnios lapinės gėlės yra difenbachijos, reikalaujančios ypatingos priežiūros. Gal vengiantiems jas auginti padėtų vienas Aleksandros patarimas: „Neleiskite jai žydėti, nukirpkite dar pumpurus, nes šios gėlės žavesys slypi lapuose.“

Vešliajai dracenai (Dracaena) – beveik 9 metai. Neseniai, kai ji ruošėsi žydėti, įspūdingais pumpurais sužavėjo dar labiau negu vėliau žiedais, išsiskleidusiais iš 5 viršūnėlių.

„Kamelija mano namuose auga trejus metus, bet panašu, kad aš jai nepatinku, – svarsto Aleksandra. – Augalus mėgstu perstatinėti, gal tai jai ir netinka, nes vis numetinėjo pumpurus, tad dabar bandau kitaip elgtis, prisitaikyti prie jos.“

Mirta – zarasiškės numylėtinė ir kasmet džiugina gausiais žiedais. Jos lapelius šeima naudoja ir arbatai. Vasaroja ji lauke, o žiemą praleidžia verandoje, kur minėta 16 °C temperatūra jai kaip tik.

Kodėl kai kurias kambarines gėles vieniems sekasi auginti, o kitiems ne? Lemia kantrybė ir nuoširdus rūpestis augalu kaip žmogumi. Ir dar, anot pašnekovės, svarbu pasidalyti su pažįstamomis, besidominčiomis gėlėmis: „Jeigu tu kažkam duosi gėlės atžalėlę, tai ir tavo gėlės geriau augs.“

Kvepalai iš sodo

Rožių kolekcija buvo sena Aleksandros svajonė: traukė spalvų ir kvapų įvairovė, o ir tai, kad dauguma žydi dukart per sezoną. Kad prižiūrint spygliai gali įdurti, anot Aleksandros, – vieni niekai, mat tam yra odinės pirštinės.

Rožių kolekcijoje sukaupta per 200 rūšių, tad per rožyną su senovinėmis ir angliškomis rožėmis su arkomis malonu ne tik patiems pasisukinėti, bet ir svečius pavedžioti, tuo labiau, kad žydėjimas tęsiasi nuo birželio iki pat šalnų. Jau treti metai ji rožių nedengia – ir nieko joms nenutinka: „Man svarbu ne tik malonumas, kurį teikia augalai, bet kad ir mažiau darbo pareikalautų.“

Toje kolekcijoje, nors dar jaunutės, viena šalia kitos glaudžiasi anglų selekcininko Deivido Austino sukurtos rožių rūšys, kurias Aleksandra įsigijo iš patyrusių Trakų rajono Sibirkos rožyno gėlininkų.

‘Abraham Darby’ – tai zarasiškės rožių rožė, itin stipraus vaisių kvapo gėlė būtent iš D. Austino kolekcijos. Pumpurai geltoni, o žiedai – persiko spalvos, kuri vėliau tampa rausva. Žiedai – vieni didžiausių tarp angliškų rožių.

‘Summer Song’ – išskirtinai ryškios oranžinės spalvos, tik lėtai augančios kvapnios rožės.

‘Leda’ – viena įspūdingesnių senovinių rožių, užaugančių ant didelio krūmo svyrančiomis šakelėmis. Žiedai nedideli, bet gražūs, balti ir su raudonais kraštais.

‘Madam Isaac Pereire’ – senovinės prancūziškos rožės. Žiedai labai stipraus aromato: sakoma, kad jų eterinis aliejus naudojamas pasaulinio garso kvepalams gaminti.

‘New Dawn’ – miela senutėlė, pusiau pilnavidurė vijoklinė rožė šviesiai rausvais žiedais.

‘Commandant Beaurepaire’ – senovinė, labai kvapni, dryžuota rožė vidutinio dydžio žiedeliais.

‘Nuits de Young’ – senovinė kvapni, nedideliais žiedeliais rožė, užburianti tamsiai vyšnine spalva (su geltonu viduriuku).

‘Bouqet Parafait’ – ši baltai rausva rožė, anot Aleksandros, kaip nuotakos puokštė, nors ir bekvapė, ypač tinka dovanoti.

‘Raubritter’ – tarsi kalnas, galima auginti ir kaip vijoklinę, svyrančią. Ši vokiečių sukurta bijūninė rožė kartais tiek aplimpa žiedukais, kad ir lapus uždengia.

‘Mozart’ – smulkiažiedė krūminė švelnaus kvapo, žydi nuo gegužės pabaigos iki sniego.

„Rasų“ korespondentė Jolanta TAMAŠAUSKIENĖ

Aleksandros Žverelo nuotraukos

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.