Nori į gamtą? Taip, visada!

Kaip ir kasmet, parke girdimi ne tik vietos savanoriai, bet ir svečiai iš užsienio. Tiesa, šiais metais tik vienas. Matyt, trapi situacija netoliese išgąsdino. Bet mūsų savanoris tikrai nebuvo vienišas.

„Labas rytas!“ – girdime bemaž kasdien ir besišypsantis veidas pasirodo tarpdury. Susipažinkite – Francesco (tarti Frančesko arba tiesiog lietuviškai Pranciškus) iš Conegliano. Nežinote kur yra Conegliano?! „Kaip jūs galite nežinoti šio šiaurės rytų Italijos miesto, įsikūrusio Veneto regione?!“ – supykusiu apsimeta Francesco. 35 000 gyventojų turintis miestas, kaip ir visas regionas, garsėja vynininkyste. Čia įsikūrusi seniausia ir prestižiškiausia Italijos vyno mokykla. Čia gimė renesanso dailininkas Cima del Conegliano ir Italijos rinktinės futbolininkas Alessandro del Piero. Tiesa Francesco, ko gero, labai netipinis italas – nei futbolas, nei kitos sporto rūšys jo nedomina. Užtat gamtai jis tikrai neabejingas

Tad ką mėgsta ir kas yra mūsų savanoris? „Nebe studentas,“ – juokiasi. Iš tiesų prieš metus Francesco baigė sociologijos magistro studijas Brno (Čekija). Prieš tai bakalauro studijas Trento universitete (Italija). „Gaila pasibaigusių studijų, bet laikas kitokioms paieškoms. Liminalinis (pereinamasis) laikotarpis,“ – sako savanoris sociologas ir kultūros antropologas. Mėgsta Francesco leisti laiką draugų kompanijoje. Dainuoti pritariant gitarai ar spręsti kryžiažodžius – viskas tinka.

Kaip Francesco sužinojo apie Europos solidarumo programą, kaip atsirado noras išvykti savanoriauti? „Artima draugė kalta. Ji ieškojo savanorystės projekto. Susidomėjau ir aš. Abu išvykome, tik į skirtingas šalis.“ Mus pasirinko, nes norėjo dirbti su bendruomenėmis. Be to patiko projekto pavadinimas – „Bridging nature and communities“ (aut. past. „Tiltai tarp gamtos ir bendruomenių“). „Vaikystėje norėjau būti girininku, leisti dienas gamtoje. Dabar mano vaikystės svajonė beveik išsipildė,“ – sako Francesco. Savanoris ir gyvena ir didžiąją dalį laiko leidžia miškų ir ežerų apsuptyje.

„Mintis, kad gyvenu apsuptas gamtos yra nuostabi. Vieta – puiki. Tik trys žingsniai iš namų ir esu miške,“ – šypsosi Francesco. Aišku, pradžioje vienam miškų apsuptyje, kai mūsų naktys buvo ilgesnės už dienas, labai jauku nebuvo, bet netgi mūsų cepelininio dangaus rudenį šis jausmas negrįžo. Netruko savanoriui įvairiausios veiklos: pagalba tvarkant Gamtos mokyklą ir jos aplinką, edukaciniuose užsiėmimuose. Prisidėjo gamtotvarkos, turistinių maršrutų žymėjimo ir priežiūros darbuose. Aktyviai Francesco dalyvavo įvairiuose direkcijos organizuojamuose renginiuose, įvairiuose seminaruose, o ir su kitais savanoriais organizavo savo renginius. Reikšmingiausias, ko gero, buvo upių valymo renginys „Švarinkime upes 2022“ Aukštaitijos nacionaliniame parke.Taip pat nemažas indėlis organizuojant buvusių savanorių susitikimą. Ne kartą lankytasi mokyklose, kur pristatyta ne tik gimtoji šalis, bet ir savanorystė.

„Francesco, nori į gamtą?“ „Taip, visada! Kada važiuojam?“ – ko gero, buvo mėgstamiausias dialogas. Gamtos monitoringai ir apskritai galimybė pažinti gamtą traukė labiausiai. Pelkės buvo išbraidytos, ežerai iširstyti, girios išvaikščiotos.

„Trūksta, draugų, kompanijos“ – girdėjome tik savanorystės pradžioje. Vėliau Francesco betarpiškai įsiliejo į direkcijos kolektyvą, susidraugavo su vietos savanoriais ir Palūšės ir Gamtos mokyklos gyventojais, susirado naujų draugų. Netgi lietuvių kalba pasidavė savanoriui gana lengvai. „Kai yra noras ir poreikis, gali net lietuviškai išmokti,“ – juokauja Francesco ir išsižioti verčia lietuvius sakydamas „Aš pagrandukas“ ar kitus rečiau girdimus mūsų kalbos išsireiškimus ar žodžius. Visi norintys direkcijos kolektyve pramoko šiek tiek itališkai. Francesco išbandė mokytojo darbą, su kuriuo tvarkėsi puikiai.

Galbūt kartais ir yra gerai atvykstant savanoriauti neturėti tikslių planų, jau sudėlioto sąrašo, ką turi padaryti. Ar bent jau palikti jame bent keletą laisvų punktų. Žinoma, buvo noras išmokti ir sužinoti kažką naujo. Savanorystė saugomoje teritorijoje kaip ir savaime leido tikėtis kuo daugiau laiko praleisti gamtoje. „Pažiūrėti į gamtą ne tik kaip į kažkokį grožio etaloną, bet sužinoti, kaip ji veikia, kiek ji svarbi mums, žmonėms,“ – vaikinas norėjo ne tik grožėtis, bet ir sužinoti kiek įmanoma daugiau įvairiausių gamtoje vykstančių procesų ir jų įtaką žmonijai. Žinoma, rūpintis gamta, prisidėti prie jos išsaugojimo tapo dar vienu tikslu, kuriam buvo skirta nemažai laiko. Ar to užteko? Visada norėtųsi daugiau, bet kaip sako japonai, jūros kibiru neišsemsi, bet tai, ką pasemsi, taip pat yra jūra.

Francesco savanorystė Aukštaitijos nacionaliniame ir Labanoro regioniniuose parkuose artėja link pabaigos. Paskutiniai renginiai, paskutiniai užsiėmimai Gamtos mokykloje. Dar savaitė, ir atsisveikinsime su mūsų draugu iš Veneto. Iš tiesų, draugystė arba amicizia, kaip pasakytų pats Francesco užsimezgė labai šilta ir, norisi tikėti, ilgalaikė. Juk savanorystė yra apie dalinimąsi – tu ne tik duodi, tu ir gauni.

Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijos informacija

Šaltinis: Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie AM