Ką reiškia saldūs politikų pažadai reguliuoti ar mažinti vartojimo kainas?

– Mes jau rašėme, kad Rumunijos žemės ūkio ministras pareiškė, jog jo šalis netrukus pradės reguliuoti maisto produktų kainas. Gal Europai verta susirūpinti? Gal prasidėjo kažkokie sunkiai valdomi infliacijos procesai?

– Kol kas rumunai dar neturi maisto kainų reguliavimo, tačiau skelbia, jog toks potvarkis parengtas 90 proc... Tačiau jie turi elektros energijos kainų reguliavimą, t. y. turi užsidėję kepurėlę, kad nebrangtų elektra. Ir Europos Sąjunga jiems liepia atšaukti šį reguliavimą, nes tai labai stipriai kainuoja jų biudžetui. O dėl maisto, tai šiuo metu neįžvelgiu pas juos kažkokių labai didelių problemų, nes Rumunijoje nedarbas šiuo metu yra labai žemas ir siekia vos 5,5 procento, o tai yra netgi žemesnis rodiklis, negu Lietuvoje. Kitaip sakant, rumunai artėja prie pilno užimtumo, nes teorija sako, kad 5 proc. nedarbas reiškia pilną užimtumą. Kažkokių didelių problemų, kaip matau, nėra. Yra šiokios tokios infliacijos problemos – ji vis dar aukštoka ir siekia 4,6 proc., kainos kažkiek kyla... Aišku, jie turėjo šoką, kaip ir mes 2022-2023 m., kai infliacija Rumunijoje šoko virš 16 proc. Tikriausiai būtent dėl to jie siekia suvaldyti kainas, nes jos vis dar auga – jeigu pas mus arti nulio arba produkcija netgi pinga, kaip ir beveik visoje Europoje, tai Rumunijoje ji vis dar brangsta. Čia toks būtų mano spėjimas.

– Lietuvoje taip pat kai kurie politikai, ypač per rinkimus, mėgsta pakalbėti, kad maisto kainas būtina reguliuoti. Kokį efektą tai sukurtų, jeigu viskas baigtųsi ne tik kalbomis?

– Na, mes daugiau nei 50 metų gyvenome tokioje aplinkoje, kur buvo visos kainos reguliuojamos. Tais laikais ant prekių etiketės buvo žyma „Gosstandart“ ir netgi kaina ten buvo įrašyta, kaip nekintama... Kainų reguliavimo pasekmė visada yra ta, kad prekyboje tiesiog nelieka prekių. Taip, gali būti, kad kažkuriuo momentu tų prekių bus, jeigu kaina bus patraukli ir netgi tai reiškia, kad vartotojas gali tuo metu permokėti. Bet jeigu kaina nebus patraukli tiekėjui ar verslui, tai tų prekių tiesiog neliks – niekas jų nepateiks į rinką, nes kažką pirkti ar vežti, darant sau nuostolį, galima tik trumpą laiko tarpą. Tokie mechanizmai tiesiog neveikia – jie gali suveikti tik trumpuoju periodu, na, mėnesį ar du galima pasiekti kažkokį efektą, bet ilguoju periodu atsiranda produkcijos trūkumas ir šešėlinė rinka. Todėl tokie reguliavimai yra visiškas populizmas, nes laisvosios rinkos sąlygomis nėra taip, kad tu gali nustatyti kainą, kokią nori. Mes gyvename atvirame pasaulyje, kur bet kuo – grūdais, jautiena, kiauliena ar soja – prekiaujama biržoje ir visa tai kainuoja tiek, kiek kainuoja dėl rinkos sąlygų: derlius buvo geras ar blogas, tai keičia kainą arba trąšų kainos keičiasi pagal žaliavas... Taigi neįmanoma to sureguliuoti. Kiekvienas politikas, kuris sako, kad reguliuos kainas, yra arba melagis, arba yra tas, kuris mus veda į Sovietų Sąjungos pavidalo prarają...

– Bet eilinis vartotojas visada pasakys, kad prekybininkai plėšikauja, o valdžia nieko nedaro, kad pažabotų plėšikus. Ar laisvosios rinkos sąlygomis valdžia turi kokių nors instrumentų, jeigu mato, jog rinkos dalyviai išties piktnaudžiauja kainomis? Ar viską turi sureguliuoti pati rinka? O jeigu tai monopolininkas, pvz. elektros tiekėjas ir kitų tiesiog nėra?

– Piktnaudžiauti, žinoma, galima, kai tu esi vienas rinkoje, t. y. turi monopoliją. Tai tos rinkos yra reguliuojamos. Elektros atveju VERT‘as (Valstybinė energetikos reguliavimo tarnyba) reguliuoja elektros kainos dedamąsias, nes pačios elektros kainos negali reguliuoti – mes ją importuojame rinkos kaina, tačiau reguliavimas taikomas elektros pertransportavimui, paskirstymui. O maisto rinka yra atvira. Jeigu čia kažkas piktnaudžiaus, tai rinka veikia susisiekiančių indų principu – iš Lenkijos atsivešime tą patį maistą ir iš piktnaudžiautojo niekas nepirks.

– Tai ir dabar iš Lenkijos dar vežamės...

– Jau baigėsi masinis vežimas, nes ten kainos jau yra aukštesnės. Jie juk iš pradžių taip pat įjungė tokį popsą, bandė žaisti su mokesčiais ir įvairiais potvarkiais, tačiau baigėsi tuo, kad dabar kainos ten yra didesnės daugeliui produktų. Nors kai kurie jų produktai vis dar išlieka konkurencingesni, tačiau dėl to jau neapsimoka iš ten vežtis... Kitaip sakant, veikia konkurencija ir atviros sienos. Įsivaizduokime, jeigu prekybos centrai dabar dvigubai pakeltų maisto kainas, tai tą pačią akimirką atsirastų mažos parduotuvės, kurios prekiautų daug pigiau. Rinka susireguliuoja. Kokią įtaką čia gali turėti politikai? Iš jų reikėtų reikalauti ne bandyti maisto kainas reguliuoti ar kažkaip mažinti, kas yra labai saldus užsiėmimas, demonstruojant savo audringą veiklą... Ne, bet jie turėtų orientuotis į gyventojų pajamų didėjimą, kas ir vyksta Lietuvoje. Pajamų augimas yra esminis dalykas – jeigu mes turėsime pajamas kaip Šveicarijoje, mums bus visiškai vienodai, kiek kainuoja prekės ar maistas.

– Ar gali susidaryti tokia situacija, kai valstybinis maisto kainų reguliavimas būtų pateisinamas? Juk Lietuvoje per COVID-19 pandemiją jau buvo toks atvejis, kai vyriausybė pritarė įstatymo projektui, kuriame buvo numatyta galimybė, esant ekstremaliai situacijai, nustatyti būtinų prekių bei paslaugų maksimalias didmenines ir mažmenines kainas.

– Nelabai įsivaizduoju taikos sąlygomis tokio pateisinimo. Nes tiesiog niekas neatveš čia prekių. Jeigu kaina bus per maža, verslininko nepriversi parduoti prekės su minusu, jos tiesiog nebus. Čia prisiminiau tą žymiąją brokolio istoriją, kuri yra įstrigusi daugelio galvose iki šiol. Prieš 5-8 metus visi piktinosi kažkokia kosmine brokolio kaina... Bet esmė ta: reikėjo tą brokolį atvežti iš Pietų Amerikos, kai Lietuvoje buvo žiema ir tas niekšingas brokolis niekur kitur neaugo... Natūralu, kad jis brangiai kainavo, tačiau jeigu aš nevalgau brokolio, tai man jokio skirtumo, kiek jis kainuoja. Bet jeigu aš labai labai jo noriu ir jį man atveža iš Pietų Amerikos, tai nėra reikalo piktintis... Nemanau, kad taikos sąlygomis įmanomas kažkoks kainų reguliavimas. Jeigu jis prasidėtų, tai mus vėl nustumtų į okupacijos laikus.

– Vadinasi, jeigu dabar prieš antrąjį rinkimų  turą žmonės išgirs politikus šnekant, kad tuojau jie atpigins maisto produktus...

– ..Tai tikėti jais neverta, nes tai yra arba melas, arba labai keista ideologija...

Kalbėjosi Ričardas Čekutis