Nostalgija dvelkiančios uogos – agrastai

Agrastai šiuo metu truputėlį nustumti į užribį tokių uogų kaip šilauogės, aktinidijos ir kitų, tačiau tai augalas, kurį tikrai verta auginti. Nors agrastai iš esmės nereiklūs, dalis atvežtinių veislių kartais sunkiai peržiemoja. Kokias agrastų veisles pasirinkti auginti ir kaip prižiūrėti?

Ištvermingi ir atsparūs, bet likimo valiai nereikėtų palikti

Agrastai (Ribes) nėra įnoringi. Jie ištvermingi žiemą, atsparūs sausroms ir mažiau reiklūs negu juodieji serbentai. Dėl to gali atrodyti, kad agrastus galima palikti augti vos ne savaime. Tačiau nepamirškite, kad uogų skonis priklauso ne tik nuo veislės, bet ir nuo tinkamos priežiūros, todėl neverta numoti į tai ranka.

Vieta. Netinka rūgšti, šlapia dirva. Nesodinkite agrastų sode tarp vaismedžių, nes pavėsyje derlius gerokai mažėja, jie gali susirgti miltlige. Geriausiai auga saulėtoje vietoje, vidutinio derlingumo purioje, vandeniui laidžioje dirvoje.

Sodinimas. Agrastų vegetacija prasideda labai anksti, todėl juos patartina sodinti kovo pabaigoje ar balandžio pradžioje arba galima ir rudenį – spalio mėnesį. Geriausia juos sodinti 1,5–2 m atstumu vienoje eilėje. Nuo per tankiai keliomis eilėmis susodintų agrastų krūmų sunkiau imti derlių ir prižiūrėti pokrūmius. Agrastų uogakrūmiams nereikia didelių duobių. Duobė kasama tokio dydžio, kad lengvai tilptų augalo šaknys. Jei žemė nederlinga, vietoje jos, įstačius augalą į duobę, pilama nesijota komposto žemė ar lapinės ir daržo žemės mišinys. Mėšlo į duobes dėti negalima, nes nudegins augalo šaknis.

Tręšimas. Agrastų svarbu nepertręšti, ypač azotinėmis trąšomis, nes augalai sirgs miltlige, blogai žiemos. Geriausia tręšti pavasarį ilgalaikėmis, lėtai tirpstančiomis trąšomis arba rudenį galima patręšti chloro neturinčiomis fosforo ir kalio trąšomis. Iš kalio trąšų tinka naudoti kalio sulfatą arba kalio magneziją. Kai augalui trūksta kalio, agrasto lapai ima ruduoti.

Nuo ligų ir kenkėjų

Pavasarį, prieš žydėjimą ir po žydėjimo, agrastų krūmelius patartina profilaktiškai purkšti insekticidais ir fungicidais nuo agrastų valkties, miltligės ir kitų grybinių ligų. Atspariausioms veislėms pakanka ir vieno purškimo.

Nenaudojant fungicidų, profilaktiškai nuo minėtų ligų patartina naudoti medienos pelenus. Po lietaus, kai augalai drėgni, jų reikia užbarstyti ant lapų, šakelių, šaknų. Nulijo, ir vėl berkime.

Pavojingiausia ir labiausiai paplitusi liga – agrastų valktis (su­ke­lia gry­bas Spha­e­rot­he­ca morsuvae (Sichw.) Berk. et Curt – ag­ras­ti­nis valk­čiag­ry­bis). Kovojant su šia liga, reikia šalinti nudžiūvusias šakas, nukritusius lapus ir uogas sudeginti, purkšti fungicidais. Nuo agrastų nuskynus derlių, būtina augalus nupurkšti fungicidais ir insekticidais.

Šiek tiek apie veisles

Krūminiai agrastai dera gausiau nei kamieniniai. Auginant skirtingo ankstyvumo agrastų veisles, jų derliumi galima džiaugtis daugiau nei pusantro mėnesio.

‘Hinnonmaki gelb’ – ankstyva, desertinė geltonųjų agrastų veislė (Suomija). Uogos vidutinio stambumo, žalsvai geltonos, skanios, saldžios. Dera kasmet ir labai gausiai. Veislė atspari miltligei, ištverminga žiemą, nereikli dirvai.

‘Hinnonmaki rot’ – ankstyva, labai derlinga, desertinė raudonųjų agrastų veislė (Suomija). Dera rugpjūčio pirmoje pusėje. Uogos stambios, raudonos, gero saldžiarūgščio skonio, plona odele. Prinokusios netrūkinėja ir nebyra ant žemės. Veislė atspari miltligei, ištverminga žiemą.

‘Invicta’ – vidutinio ankstyvumo, labai derlinga desertinė agrastų veislė (Anglija). Uogos gelsvai žalios, stambios, odelė su švelniais plaukeliais, skanios, gero saldžiarūgščio skonio. Uogos pradeda nokti liepos pirmą savaitę. Krūmas vidutinio augumo, pakankamai tvirtas, mažai dygliuotas. Augalai atsparūs ligoms, ištvermingi žiemą.

‘Viksnė Radžiga’ – bespyglė, derlinga, vidutinio ankstyvumo, desertinė agrastų veislė (Latvija). Uogos raudonos, lašo formos, skanios, tvirtos. Pradeda derėti antroje liepos pusėje. Augalai ištvermingi šalčiams, atsparūs miltligei.

‘Izabela’ – labai derlinga, vidutinio ankstyvumo desertinė agrastų veislė (Rusija). Uogos raudonos, nelabai didelės, iki 4 gsvorio, apvalios, plona odele, blizgios, saldžios, skanios, aromatingos. Pradėjusios nokti uogos parausta ir jau būna saldžios – galima skanauti, o vėliau nusidažo tamsiu raudoniu. Krūmai dideli, stipraus augumo, visiškai atsparūs grybinėms ligoms ir ištvermingi šalčiams, nereiklūs dirvožemiui. Vienmetukai su dygliais, daugiametė mediena – be dyglių.

‘Severnyj kapitan’ – labai derlinga, desertinė, bespyglė, vidutinio ankstyvumo agrastų veislė (Rusija). Uogos raudonai violetinės, nelabai didelės, iki 4 g, rūgščiai saldaus skonio. Dera antroje liepos pusėje, 15–20 dienomis. Ant krūmo uogos išsilaiko visą rugpjūtį, nekrenta ant žemės. Krūmas kaip ‘Izabela’ veislės, plonomis svyrančiomis šakomis. Augalai atsparūs grybinėms ligoms ir ištvermingi šalčiams. Uogos lieka iki rudens – tinka perdirbti.

‘Nesluchovskyj’ – labai derlinga, desertinė, bespyglė, vidutinio ankstyvumo agrastų veislė (Ukraina). Uogos šviesiai raudonos, didelės, iki 6 g, pailgos formos, tvirtos, transportabilios, labai skanios. Krūmai augesni už ‘Invicta‘, bet mažesni nei ‘Viksnė Radžiga‘. Augalai atsparūs ligoms ir šalčiams.

‘Laurai’ – Antano Ryliškio išvesta vidutinio ankstyvumo, vidutinio augumo, desertinė, bespyglė agrastų veislė. Uogos geltonai žalios, ovalios formos, stambios, po 5–6 g, skanios. Tinka desertui ir perdirbti. Sunoksta apie liepos 15–20 dieną. Augalai atsparūs ligoms ir šalčiui.

‘Ginučiai’ – Antano Ryliškio išvesta vidutinio ankstyvumo, desertinė agrastų veislė. Uogos oranžinės ar šviesiai raudonos spalvos, skanios, saldžiarūgščio skonio. Iš krūmo vidutiniškai priskinama po 3–5 kg uogų. Krūmai mažai dygliuoti. Atsparūs grybinėms ligoms ir šalčiams. Skaniausios, kai uoga nuvysta.

Atnaujinta „Rasų“ archyvo publikacija

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.