J. Jagminas: nuo nepilnamečio šaltkalvio durpyne iki ministro pirmininko pirmojo pavaduotojo Vyriausybėje

Jauniausias kolūkio pirmininkas Lietuvoje

Vėliau tas gyvenimas po truputėlį ėjo į priekį. J. Jagminas įstojo į Smalininkų žemės ūkio mechanizacijos technikumą, kur mokėsi neakivaizdiniu būdu. Sėkmingai baigė, gavo mechaniko kvalifikaciją ir paskyrimą į Raseinių rajono Ilgižių kaimą, kuriame buvo „Lenino keliu“ kolūkis. „Tas Lenino kelias buvo kelias į niekur, bet tik taip vadinosi. Ten beveik metus darbavausi kolūkio vyriausiuoju inžinieriumi-mechaniku. Taip jau susiklostė, kad netrukus pakvietė mane dirbti į Kėdainių rajoną, Melioracijos mokslinio tyrimo instituto eksperimentinio ūkio Keleriškių skyriaus valdytoju. Tai buvo toks įdomus, apie 2 tūkst. ha turėjęs ūkelis su atskira buhalterija, technika, gyvulininkyste, darbuotojais ir gera gyvenimo mokykla ateičiai“, – pasakojo J. Jagminas.

Ten dirbdamas jis įstojo į Žemės ūkio akademijos (ŽŪA) neakivaizdinį skyrių. O Kėdainių rajono vadovybė pasiuntė į pusės metų trukmės ūkių vadovų (kolūkių pirmininkų ir tarybinių ūkių direktorių) ruošimo kursus prie ŽŪA, Noreikiškėse. „Nors tada buvau dar tik 24-erių, man pasiūlė „Tarybinio ryto“ kolūkio pirmininko pareigos. Tas kolūkis buvo Anciškėse, netoli Truskavos, tikrame užkampyje. Tai buvo ūkelis, į kurį niekas nėjo pirmininkauti. Tuometis Kėdainių rajono vadovas man pasakė: „Pabandyk. Jeigu tau, vaikine, išeis kas nors gero, tai iš tavęs bus žmogus“. Prisimenu kaip šiandien – 1975 metų kovo 17 dieną salėje visi kolūkiečiai pakėlė rankas, kad tapčiau jų kolūkio vadovu. Tuomet buvau jauniausias kolūkio pirmininkas ne tik rajone, bet tikriausiai ir visoje Lietuvoje. Tas „Tarybinis rytas“ buvo nugyventas, liaudiškai kalbant, iki rankenėlės. Paskutinė lenta ir ta pavogta, buvęs pirmininkas visiškai prasigėręs, išvogęs ūkį ir galų gale išmestas iš darbo“, – prisiminimais dalijosi J. Jagminas.

Tai jaunam vaikinui buvo tikras išbandymų metas. Šiandien jis tik džiaugiasi, kad pavyko suburti žmones, šį tą nuveikti. Po pusantrų metų J. Jagmino vadovaujamą kolūkį prijungė prie Truskavos kolūkio. J. Jagminą paskyrė vadovauti „Varpos“ kolūkiui šalia Kėdainių miesto. Tas „Varpos“ kolūkis buvo didžiulis, su 8 tūkst. hektarų žemės, jame dirbo apie 700 žmonių. „Jau buvau pasipraktikavęs mažame ūkelyje, – teigė J. Jagminas. – Ten, kur dabar yra Jono Talmanto ir Aušrio Macijausko ūkiai, buvo mano kolūkis. Pastatai, kur šiuo metu J. Talmantas laiko grūdus, tai mano statytos fermos, sandėliai, mechaninės dirbtuvės. Ten man kiekviena pėda žinoma, nes kolūkiui vadovavau šešerius metus. O jau 1980-iesiems baigiantis buvau paskirtas Rietavo tarybinio ūkio-technikumo direktoriumi“, – apie kopimą karjeros laiptais pasakojo J. Jagminas.

Pasak jo, tai buvo labai įdomus gyvenimo tarpsnis ir įdomus darbas. Tai kartu ir technikumas, ir didžiulis ūkis, turintis beveik 8 tūkst. ha žemės, ir vienas didžiausių technikumų Lietuvoje. „Tais metais, kai mane paskyrė vadovauti, jo rentabilumas buvo minus 42 proc. Įdomu ir tai, kad į hektarą reikia sodinti 40 centnerių bulvių, o prikasdavo tik 35 cnt, tai yra mažiau nei pasodindavome. Ūkyje, kurį aš gavau, buvo kuliama po 8 cnt grūdų iš hektaro. Toks buvo šis parodomasis tarybinis ūkis-technikumas, taip jis tada vadinosi. Subūriau kolektyvą ir padarėme vieną geriausių ūkių respublikoje. 36 balų našumo žemėje jau gaudavome po 40 cnt/ha grūdų, tais laikais Žemaitijoje tai buvo rekordiniai derliai“, – džiaugėsi J. Jagminas.

Atgaivino ir  Šilalės rajoną

Ūkis gaudavo ir didžiulius bulvių bei runkelių derlius, džiaugtasi gyvulių produktyvumu, pastatė gyvenvietę, fermas, kompleksus. Rietavo tarybinis ūkis-technikumas buvo matomas ir žinomas, apie jį ir direktorių tuomet rašė spauda, rodė televizija. Atvykdavo daug svečių, čia kitiems ūkiams buvo rengiami seminarai, įvairūs mokymai.

„Prisimenu, kaip į ūkį buvo atvažiavęs šviesaus atminimo LKP CK sekretorius žemės ūkiui Vytautas Astrauskas, žemės ūkio ministras Medardas Grigaliūnas, kurie pasiūlė man važiuoti į Šilalę. Tuo metu, 1987 metais, Šilalė buvo vienas labiausiai nugyventų rajonų. Pakvietė mane į Vilnių, pas amžinatilsį LKP vadą Petrą Griškevičių, kuris pasiūlė vadovauti Šilalės rajonui. Aš tik pasiguodžiau, kad niekada nesu dirbęs partinio darbo ir apie jį neturiu jokio supratimo. Pasakė tik tiek: „Esi siunčiamas patvarkyti rajono ekonomiką, yra antrasis ir trečiasis sekretoriai, tegul jie užsiima partiniu darbu, nesirūpink. O Šilalėje reikia tavo išminties, tavo proto, tavo kietos rankos“. Su ašaromis palikau Rietavą, nes ten jau buvau pradėjęs rašyti disertacinį darbą, atlikinėti mokslinius tyrimus, glaudžiai bendradarbiaudamas su Žemdirbystės institutu, šviesaus atminimo Antanu Būdvyčiu, profesore Jadvyga Monstvilaite“, – pasakojo J. Jagminas.

Tad atsitiko taip, kad J. Jagminui vis tekdavo važiuoti į nugyventą objektą. Ir jam pavykdavo kažkaip jį sutvarkyti, kad vėl klestėtų, gyvuotų ir duotų visiems naudą. Per pora metų ir Šilalėje pasitaisė reikalai, rajone atsirado reikiama tvarka, drausmė, pasak J. Jagmino, vyrai ne baliavojo ir ne medžiojo, o rimtai užsiėmė darbu. Pavyko sutelkti kolektyvus, rasti gerus vadovus, todėl rajonas prisikėlė ir pradėjo duoti gerus rezultatus.

„Jonai, ruoškis į Vilnių“

„1989 metų pavasarį į Šilalę atvyko tuometis LKP CK pirmasis sekretorius, vėliau tapęs Prezidentu Algirdas Brazauskas. Visą dieną važinėjome po rajoną, visur žiūrinėjome... Atsisveikindamas vakare jis man pasakė tokią frazę: „Jonai, ruoškis į Vilnių“. Galvoju, gal šiaip sau buvo toks pasakymas. Bet ne... 1989 metų liepos 4 dieną buvau paskirtas Lietuvos agropramoninio komiteto pirmininku ir Ministrų Tarybos pirmininko pirmuoju pavaduotoju, dabar moderniai būtų galima pasakyti – pirmuoju vicepremjeru. Tai didžiulis iššūkis. Man tada buvo 40 metų. Buvau jaunas, energingas, dirbau labai daug, supratingai dirbau, visą laiką gražiai bendravau su žmonėmis, niekas nematė manęs prieš ką nors pakėlusio nosį ir kažką vaizduojančio ar pan.“, – toliau prisiminimus dėstė J. Jagminas.

Tada jau atėjo ir nepriklausomybės laikas. Pašnekovo teigimu, jau ir prieš tai jis bei jo bendražygiai dirbo Lietuvai. J. Jagminas pabrėžė, kad taikingai jie atsikabino nuo Maskvos, atkabino visą ekonomiką, žemės ūkį. Reikėjo įdėti labai daug pastangų – važinėti į Maskvą, įtikinėti, įrodyti be jokių aštrių judesių.

„Tiesiog reikėjo diplomatiškai apgauti tuometę Sovietų sąjungos vadovybę. Kremliuje, kur dabar sėdi Putinas, buvo SSRS Ministrų taryba. Po tą „trobą“ man teko vaikščioti vos ne kiekvieną savaitę, nes reikėjo gražiai, diplomatiškai atsiimti fondus, pasiimti valiutą, liaudiškai kalbant – atkabinti visą ekonomiką nuo SSRS ekonomikos. Tą ir aš dariau, ir buvęs ministras pirmininkas Vytautas Sakalauskas, šiose pareigose dirbęs iki 1990 m. kovo 11-osios. Taip pat ir A. Brazauskas, nors dabar apie tą laikotarpį kalbama įvairiai. Tai buvo be galo sunkus ir įtemptas laikas, nevienareikšmiškai vertinamas. Man netgi priekaištaudavo iš Sąjūdžio, ko aš ten važiuoju, liepė nevažiuoti ir t. t. Bet to meto vadovybė priėmė sprendimą, kad reikia būtinai į Maskvą važiuoti. Plano komisijos pirmininkas ten ištisai sėdėdavo, kad atkabintų sąskaitas ir pan. Prieš skelbiant Lietuvos nepriklausomybę turėjo būti jau nuveikta daug darbų, parengtų dalykų, kurie paskui nesutrikdytų ekonomikos“, – pasakojo buvęs Ministrų Tarybos pirmininko pirmasis pavaduotojas J. Jagminas.

Pasak jo, tas laikotarpis gruodžio, sausio ir vasario mėnesį buvo be galo svarbus – Michailas Gorbačiovas atvažiavo į Lietuvą, agitavo žmones pasilikti Sovietų sąjungoje, o Sąjūdis jau buvo pakėlęs tautą į nepriklausomybę. Tuomečiai Lietuvos vadovai jau buvo už tai, kad nepriklausomybė čia ateitų. Jau 1989 m. gruodį Lietuvos komunistų partija suvažiavimo metu atsiskyrė nuo visos Sovietų sąjungos kompartijos.

A. Brazausko ir M. Gorbačiovo pokalbių liudininkas

„To, sakyčiau istorinio LKP suvažiavimo metu M. Gorbačiovas net du kartus skambino A. Brazauskui. Aš buvau šalia, metro atstumu kaip gyvas liudininkas, ir girdėjau, kokie grasinimai buvo išsakyti A. Brazauskui: „Ką jūs darote? Mes apsupsime Operos ir baleto teatro rūmus, ir baigsis jums blogai“. A. Brazauskas sugebėjo diplomatiškai nuraminti M. Gorbačiovą sakydamas, kad mes viską darome teisingai, žmonės to nori, nieko blogo dėl to neatsitiks ir t. t. M. Gorbačiovas tokios kalbos buvo tiesiog užliūliuotas. Ir nieko mums tuomet neatsitiko... Tada buvo padarytas pirmas realus žingsnis į nepriklausomybę, nes faktiškai SSKP buvo sugriauta. Tai tokiuose sūkuriuose man teko suktis. Paskui Seime dirbau dvi kadencijas, kadangi tie patys rietaviškiai mane išrinko, labai lengvai, be jokių partinių sąrašų ir t. t.“, – prisiminė J. Jagminas.

Jam buvo suteiktas Rietavo garbės piliečio titulas, taip pat ir Kelmės rajono garbės piliečio vardas. J. Jagminas juokais gyrėsi esantis bene vienintelis toks Lietuvoje, praėjęs visus etapus nuo eilinio darbininko, traktorininko iki kolūkio pirmininko, tarybinio ūkio technikumo direktoriaus, rajono partijos komiteto pirmojo sekretoriaus, Lietuvos agropramoninio komiteto pirmininko, Ministrų Tarybos pirmininko pirmojo pavaduotojo.

„Tokį gyvenimo kelią praėjau per visokius vingius, kliūtis, prieštaravimus ir įvairias priešpriešybes. Po nepriklausomybės paskelbimo buvo labai sunkus laikas, dirbome Lietuvai, stengėmės, kad nepriklausomybė būtų kuo tvirtesnė, būtų mažiau ekonominių sunkumų. Bet tuometei šalies valdžiai buvome nereikalingi, durys užtrenktos – eikite, kur norite, ką norite, tą ir darykite. Tai buvo 20 kapeikų kišenėje ir mazuto kibiras ant galvos užpiltas. O muilo nusiprausti nebuvo duota. Taip liaudiškai apibūdinčiau tą gyvenimo tarpsnį. Ir reikėjo už kažko užsikabinti, nes buvo ir vaikai, ir šeima. Reikėjo pradėti verslą nuo nulio, su ta pačia Ukraina aš prekiavau. Teko dažnai lankytis ir Donecke, ir Donbase, kur dabar rusai šaudo ir visus naikina, prekiauti ten cementu, druska ir taip užsidirbti duonai“, – kalbėjo J. Jagminas.

Problema: jau per daug metų

Jis pasidžiaugė, kad jau 22 metai, kai turi sukūręs paukštininkystės verslą, pastatęs šešis broilerių auginimo kompleksus, pašarų gamyklą Ariogaloje. „Šiandien mes gyvename jau gerai, tik viena problema, kad metų man jau per daug, pasas neteisingai rodo, - šmaikštavo J. Jagminas prisimindamas dar vieną istorijos detalę. –1989 m. lapkričio pabaigoje aš buvau LSSR Aukščiausiosios Tarybos deputatu, kadangi dirbau Vyriausybėje. Tuo metu iš Aukščiausiosios Tarybos deputatų ir Vyriausybės narių buvo sudaryta komisija Lietuvos nepriklausomybei atkurti. Tebeturiu seife tą potvarkį, kurį tada pasirašė Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininkas Vytautas Astrauskas ir sekretorius Liudvikas Sabutis, su kuriuo paskui kartu buvome Seime. Iš Vyriausybės toje komisijoje buvau aš ir Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotojas Petras Ignotas, kiti buvo Sąjūdžio atstovai, kultūros darbuotojai. Toje komisijoje dalyvavo ir Česlovas Karbauskis, Ramūno tėvukas. Ką tuo metu reiškė tokia komisija? Nebuvo prieštaraujančių, visi buvo už tai, kad reikia Lietuvai nepriklausomybę atgauti“, – pasakojo J. Jagminas.

Pasak jo, yra išlikę komisijos protokolai, kaip visi tada protingai elgėsi ir veikė žingsnelis po žingsnelio, kad slibinas nebūtų įerzintas, o pasiektas tikslas, kurio visi siekė. Reikėjo gauti maksimaliai naudos, kad atsikūrus valstybei nebūtų iš karto nukirsti visi saitai ir neatsirastų ekonominių sunkumų.

„Dabar jau mažinu verslo apimtis, apie politiką nebegalvoju, nes ir taip daug kur jau pabuvojau. Noriu paminėti ir tai, kad, deja, ne visada buvau glostomas. Daug dažniau žiniasklaidos kritikuojamas, niekinamas. Viską – tiek kritiką, tiek pagyrimus – priimdavau kaip pamoką tobulėti“, – reziumavo J. Jagminas.

Nuoširdūs linkėjimai

„Ką palinkėčiau dabartinei ir ateities žemdirbių kartai? Žemės ūkis – tai sektorius, turintis didelį potencialą. Šiandien daug išauginame grūdų ir tai garbė Lietuvai. Tačiau gyvulininkystės produkcijos pagaminame skurdžiai mažai. Manau, laisvai galėtume gaminti apie 800 tūkst. t mėsos, apie 4 mln. t pieno ir apie 2 mlrd. kiaušinių, trigubai daugiau daržovių, bulvių. Ir tai – realu, kaime būtų sukurta papildomų darbo vietų. Tai būtų milžiniškas indėlis į bendrą Lietuvos ekonomikos vystymą. Lietuva taptų žemės ūkio produktus eksportuojančia šalimi“, - to dabartiniams ir ateities ūkininkams palinkėjo J. Jagminas.

Jono JAGMINO archyvo nuotraukos

Viršelyje: Jonas Jagminas savame ūkyje, kviečių lauke, netoli nuosavo paukštyno 2004 m.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.