Nuo pirmosios Lietuvos tautinės olimpiados iki Pasaulio lietuvių sporto žaidynių

Vytautas Augustaitis – Lietuvos sporto organizatorius

Vytautas Augustaitis (iki 1939 m. – Augustauskas) gimė 1904 m. balandžio 9 d. Lygumų miestelyje, Pakruojo rajone, Šiaulių apskrityje, Mykolo Augustausko ir Karolinos Raciburskaitės-Augustauskienės šeimoje. Jis buvo lietuvių pedagogas, sporto ir visuomenės veikėjas.

1925 m. baigęs Šiaulių mokytojų seminariją, dirbo lietuvių kalbos ir kūno kultūros mokytoju Veiverių vidurinėje mokykloje. 1931 m. baigė Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą. Po studijų vienerius metus dėstė kūno kultūrą, lietuvių kalbą ir pedagogikos dalykus Šiaulių mokytojų seminarijoje.

Nuo 1932 m. paskirtas Švietimo ministerijos mokyklų inspektoriumi kūno kultūros reikalams. 1933 m. vadovavo Kauno miesto ir apskrities Sporūtos komitetui. 1934–1940 m. dirbo Kūno kultūros rūmų direktoriumi, vadovavo Aukštiesiems kūno kultūros kursams. 1938–1940 m. Vytauto Didžiojo universitete, kartu su kolegomis, įkūrė Kūno kultūros katedrą ir tapo jos vedėju. 1937–1940 m. buvo Lietuvos tautinio olimpinio komiteto pirmininku.

Vienas iš svarbiausių jo darbų – ryšių užmezgimas su lietuvių kilmės sportininkais Jungtinėse Amerikos Valstijose. Jis buvo vienas iš pagrindinių I Lietuvos tautinės olimpiados rengimo iniciatorių. Taip pat būrė ir globojo II Europos čempionatui besirengiančią Lietuvos vyrų krepšinio rinktinę, padėjo organizuoti III Europos čempionatą Kaune, stiprino ryšius su tarptautiniu olimpiniu sąjūdžiu.

V. Augustaitis daug rašė Lietuvos spaudoje. 1935–1940 m. buvo žurnalo Fiziškas auklėjimas vyriausiasis redaktorius, vienas žurnalo Tautos mokykla leidėjų. 1932 m. įstojo į Lietuvių tautininkų sąjungą, o 1940 m. tapo jos generaliniu sekretoriumi.

Jo veikla nutrūko 1940 m., kai Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą. Okupantai tuomet ėmėsi naikinti valstybės institucijas ir patriotines visuomenines organizacijas, persekiojo pačius šviesiausius šalies žmones, tarp jų – ir V. Augustaitį. Tų pačių metų liepos 12 d. V. Augustaitis buvo areštuotas – jis buvo vienas pirmųjų suimtų Lietuvos inteligentų. 1941 m. okupacinis teismas nuteisė jį aštuoneriems metams nelaisvės, ir jis buvo ištremtas į Sibirą, Pečioros lagerį. Tik dėka Kūno kultūros rūmų darbuotojų, kurie išsiuntė drąsų laišką, įrodantį buvusio direktoriaus V. Augustaičio apkaltinimo nepagrįstumą ir garantavo už savo bendradarbį, jis 1945 m. buvo paleistas. Tačiau grįžus į Lietuvą, sovietinė valdžia neleido jam tęsti akademinės karjeros. Nors ir sugrįžo į Lietuvos kūno kultūros institutą, 1949 m. buvo iš jo pašalintas. Okupantų valdžios persekiojimas ir gyvenimo nepritekliai stipriai pakenkė jo sveikatai. 1958 m. birželio 27 d. Vytautas Augustaitis mirė, sulaukęs vos 54 metų.

Pirmoji Lietuvos tautinė olimpiada

Pirmosios Lietuvos tautinės olimpiados 1938 m. atidarymas buvo kruopščiai organizuojamas, tad atidarymo iškilmės buvo apgalvotos iki smulkmenų. Prieš atidarant Pirmąją Lietuvos tautinę olimpiadą LTOK nusprendė išvakarėse surengti Kauno valstybiniame stadione generalinę repeticiją, kurios pasižiūrėti buvo susirinkę keli tūkstančiai žiūrovų. Pirmosios Lietuvos Respublikos laikų amžininkas lietuvių žurnalistas Jonas Narbutas 1978 m. išleistos Čikagoje knygos „Sportas Nepriklausomoje Lietuvoje (1937–1940)“ antroje dalyje rašė: „Olimpiados išvakarėse olimpiados dalyviai iš stadiono žygiavo į Karo muziejaus sodelį pagerbti Nežinomojo Kareivio kapą, paimti ugnies iš jo aukuro ir ja uždegti olimpinio aukuro ugnį. Eisena buvo labai iškilminga. Jos priekyje ėjo Jankevičius (krepšininkas Petras Jankevičius – V.A.), nešinąs žibintą, papuoštą ąžuolo lapais, bet dar be ugnies ir lydimas olimpinių ženklų ir vėliavų. Po jo žygiavo visas olimpinis komitetas, toliau Amerikos (JAV – V. A.), Anglijos ir Latvijos lietuviai (vilniečiai dar nebuvo atvykę, jie atvyko olimpiados atidarymo dieną). Po jų sekė visų Lietuvos sporto organizacijų alfabetine tvarka sportininkai apsirengę įvairiaspalvėmis uniformomis, nešini savo organizacijų ir tautinės vėliavas. Pabaigoje eisenos žygiavo tautiniais rūbais apsirengusi jaunalietuvių 500 tautinių šokių šokėjų kolona, kuri olimpiados atidaryme turėjo sujungti mūsų senovę su dabartimi ir modernaus sporto žiūrovams parodyti gražius ir grakščius šokius. Eiseną lydėjo keli orkestrai ir šaligatviai buvo užtvenkti džiūgaujančių kauniečių, kurie nesigailėjo eisenai plojimų ir valiavimų ir turėjo pakankamai kantrybės laukti žygiuojančių kolonos grįžtančios iš Karo Muziejaus sodelio su liepsnojančiu žibintu ir ją lydėti vėl į stadioną, kad pamatytų įsiliepsnojantį olimpinį aukurą. Atžygiavus į karo muziejaus sodelį sutiko gen. Nagevičius, Švietimo Ministeris ir kiti aukšti pareigūnai. (...) Buvo padėti prie Nežinomojo Kareivio kapo užsienio lietuvių ir olimpinio komiteto vainikai. Po tų iškilmingų apeigų buvo įžiebtas aukuro ugnimi žibintas, o nuo jo ir kiti žibintai. Iš sportininkų krūtinių suskambėjo tautos himnas, o Laisvės Varpo garsai dar daugiau sujaudino visų dalyvių širdis. Ne vienam šiose gražiose iškilmėse akyse ir ašara pasirodė. Iš čia visa eisena, nešina žibintais, ir lydima tūkstantinių minių, prieblandoje vėl grįžo į stadioną ir po trumpos olimpinio komiteto vicepirm. (vicepirmininko – V. A.) dr. Navako (dr. Jono Navako – V. A.) kalbos buvo uždegta olimpinio aukuro ugnis ir Amerikos lietuvių choras Pirmyn“ įspūdingai sugiedojo „Lietuviais esame mes gimę.“

Kaip rašė to meto Lietuvos spauda, įspūdingos buvo ne tik I Lietuvos tautinės olimpiados išvakarės, bet dar įspūdingesnis – jos atidarymas. 1938 m. liepos 17 d. nuo pat ankstyvo ryto Kaunas, kaip ir visa Lietuva, skendėjo tautinių vėliavų jūroje.

Pirmoji tautinė olimpiada buvo skirta paminėti dvidešimtąsias Lietuvos nepriklausomybės metines ir sukvietė į Kauną lietuvių sportininkus iš viso pasaulio. Į lietuvių sporto sostinę Kauną, dalyvauti šioje Tautinėje olimpiadoje, susirinko apie 2 000 sportininkų. Dauguma iš Lietuvos. Iš Latvijos atvyko 65, iš JAV ir okupuoto Vilniaus – po 24, iš Anglijos – 9, iš Brazilijos – 3 sportininkai. Olimpiada buvo pradėta 10.30 val. pamaldomis Įgulos bažnyčioje, kuriose dalyvavo Ministras Pirmininkas Vladas Mironas, ministrai, olimpinis komitetas, sportininkai ir kiti tautiečiai. Oficialus Olimpiados atidarymas Kauno valstybiniame stadione įvyko 16 val. Tačiau jau gerokai prieš tą laiką į stadioną pradėjo plūsti žmonės ir susirinko daugiau kaip 10 000 žiūrovų. Stadione buvo visas Lietuvos ministrų kabinetas, kariuomenės vadovybė, diplomatinis korpusas, užsienio spaudos atstovai,  įvairių įstaigų ir organizacijų atstovai, žurnalistai. Stadione iškilmingai plevėsavo vėliavos, o aukuro ugnis ramiai liepsnojo. Aikštėje su vėliavomis buvo išsirikiavusios sportininkų kolonos.

Skirtu laiku į aikštyną atvyko vyriausiasis Olimpiados globėjas, Respublikos Prezidentas A. Smetona, lydimas kitų pareigūnų. Prezidentą sutiko olimpinis komitetas ir orkestrui grojant prezidento maršą palydėjo jį iki jam skirtos vietos. I Lietuvos tautinės olimpiados globėjas, prezidentas A. Smetona pasveikino visus susirinkusius, pristatė olimpiados istorinę reikšmę, pasidžiaugė ir pabrėžė, kad į Lietuvą atvykę tautiečiai yra mums ne tik svečiai, bet ir giminės, su kuriais norime laikyti glaudesnius ryšius. Palinkėjo, jog „kūno kultūra turi eiti greta dvasios kultūros, viena kitą papildydamos“. Pastaroji frazė tapo itin populiari lietuvių žiniasklaidos puslapiuose. Po prezidento pasakytos kalbos nuskambėjo Lietuvos himnas ir buvo perskaitytas olimpiados atidarymo aktas, kurį pasirašė prezidentas A. Smetona. Po to jis įteikė sportininkams olimpinę vėliavą, kurią sportininkų vardu priėmė Jankevičius (krepšininkas Petras Jankevičius – V. A.). Tada į Kauno padangę buvo paleista apie 1 000 karvelių, sudundėjo patrankų šūviai ir prie aukuro esančiame stiebe iškilo olimpinė vėliava.

Po to visos sportininkų vėliavos priartėjo prie tribūnos. Pirmosios Lietuvos tautinės olimpiados komendantui leitenantui Jonui Vabalui garsiai skaitant priesaikos žodžius visi sportininkai juos kartojo balsu. Priesaikoje buvo prasmingi žodžiai: „Prisiekiame būti ištikimi amžiniems Lietuvių Tautos siekiams, ugdyti jėgas Lietuvos siekimams vykdyti, visur ir visuomet saugoti ir ginti Tautos garbę, varžydamiesi su pasaulio pranašiausiais, ryžtis juos pralenkti, tvirčiau, greičiau, gražiau tarnauti Lietuvai, te Visagalis mums tai padeda.“ Po priesaikos, vėliavos buvo grąžintos prie sportininkų kolonų. 

JAV lietuvių choras „Pirmyn“, husarų orkestrui pritariant, sugiedojo lietuvių poeto Antano Miškinio parašytą himną „Olimpiados giesmė“. Nutilus „Olimpiados giesmės“ garsams, olimpiados vėliava buvo palydėta iki priekinės sportininkų kolonos ir J. Vabalui vadovaujant prasidėjo sportininkų paradas. Po sportininkų pražygiuoto parado, šventiniai trimitų garsai paskelbė Pirmosios Lietuvos Tautinės olimpiados varžybų pradžią.

Varžybos vyko pagal tarptautinių olimpinių žaidynių tradicijas. Lietuvos tautinės olimpiados programą sudarė 17 sporto šakų: lengvoji atletika, plaukimas, šuoliai į vandenį, vandensvydis, sunkioji atletika, boksas, žirgų sportas, dviračių sportas, aviacijos sportas, šaudymas, krepšinis, tinklinis, futbolas, lauko  ir stalo tenisas,  baidarių irklavimas, buriavimas. Varžybos truko dvi savaites ir baigėsi liepos 31 d.

Nuo olimpiados iki sporto žaidynių

VISAS STRAIPSNIS ČIA, 2025 m. birželio 17 d. numeryje!

Galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo“ elektroninę leidinio versiją

arba popierinę: ukininkopatarejas.lt,

arba susisiekus el. paštu: platinimas@ukininkopatarejas.lt, tel. +370 603 75 963.

Taip pat leidinio prenumerata priimama per www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt

bei Perlo terminaluose.

Pasaulio lietuvių sporto asociacijos prezidentas Valentinas ALEKSA

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo