Nuo tradicinio – biodinaminio ūkio link

– Prisiminkite ūkio pradžią. Kokie buvo pirmieji žingsniai?

– Ūkinė veikla prasidėjo 1991 m., kai senelė padovanojo 7 ha žemės. Pradžioje man tai buvo daugiau hobis, o oficialiai ūkį įregistravau 1996 m. Iš pradžių mūsų ūkis buvo chemizuotas ir mišrusis: laikėme porą pieninių karvių, auginome įvairias daržoves, bulves ir vežėme parduoti į Vilnių. Vėliau plėtėmės, nuomojomės, atsirado didesni žemės plotai. Toliau ūkininkavome chemizuotai, bet ilgainiui pamatėme, kad toks būdas mūsų žemėse nelabai pasiteisino: buvo labai žemos supirkimo kainos, o darbo daug, tad ką prikuldavome, ką parduodavome – visos gautos lėšos iškeliaudavo padengti degalų, trąšų, pesticidų bei kitas išlaidas.

– Todėl nusprendėte pereiti prie biodinaminio ūkio modelio? Kuo jis išskirtinis?

– Supratę, kad chemizuotas ūkis mums netinka, perėjome prie ekologinio. Ekologiškai ūkininkaujame jau daugiau nei 20 metų. Tačiau perėję prie ekologinės žemdirbystės, susidūrėme su dar viena problema – žymiai sumažėjo derlius, dirvožemio rodikliai vis prastėjo. Supratome, kad sėjomaina neišsprendžia turimų problemų, todėl 2008 m. įsigijome mėsinių galvijų bandą ir tapome visaverčiu mišriuoju ekologiniu ūkiu. Tuo metu keliai suvedė su Rasa Čiriene, kuri labai domėjosi biodinamine žemdirbyste. Mus konsultavo ir mokslininkas iš Šveicarijos Reto Ingoldas. Jis padėjo išspręsti daug abejonių kėlusių klausimų ir paruošė pertvarkos planą perėjimui prie biodinaminės žemdirbystės. Tą projektą finansavo biodinaminių grūdų supirkėjai.

– Kokius sprendimus laikote reikšmingiausiais ūkio plėtrai? Kas labiausiai pasiteisino?

– Užsiimant ekologine augalininkyste, ypač ne itin palankiose žemėse, dirvožemį galima nualinti labai greitai – net labiau nei ūkininkaujant chemizuotai. O biodinaminiame ūkyje dirvožemio balansą padeda palaikyti sėjomaina, tręšimas biodinaminiu kompostu ir ganiava. Reikia turėti pakankamai galvijų – minimalus reikalavimas yra vienas galvijas 5 ha žemės. Tačiau, kad dirvožemis tikrai nebūtų alinamas, rekomenduojama laikyti daugiau galvijų – po vieną 2–3 ha žemės.

Perėjus prie biodinaminio ūkininkavimo, atlikti dirvožemio tyrimai parodė, kad pagerėjo humuso lygis, sumažėjo rūgštingumas, ypač tuose laukuose, kuriuose ganėsi gyvuliai. Tai puikiausias tinkamo ūkininkavimo įrodymas – ne tik gražios pievos, bet ir turtinga dirva.

Biodinaminis ūkis yra ekosistemos kūrėjas, kur, stebėdami gamtą ir jos ciklus, stengiamės išlaikyti harmoniją su aplinka. Mūsų darbas – tai ne tik pragyvenimo šaltinis, bet ir mūsų gyvenimo filosofija, kuria stengiamės duoti teigiamą impulsą aplinkai, bendruomenei ir ateities kartoms.

– Kokią produkciją jūsų ūkis siūlo vartotojams?

– Iš grūdinių kultūrų siūlome speltą, grikius, avižas, šiek tiek žirnių, sūnus dar augina rugius. Speltą mes lukštename ir malame, nedideliais kiekiais parduodame tiesiai iš ūkio, daugiausia draugų ratui. O pagrindinis pirkėjas yra perdirbėjai Vokietijoje. Su jais glaudžiai bendraujame, siunčiame mėginius ištirti, ar pakankamas glitimo indeksas, baltymų ir kitų medžiagų kiekis konkrečioje partijoje. Jei viskas tinka, tada vežame. Tokia mūsų ūkio augalinė grandinė, o mėsai auginame hailendų veislės galvijus. Perkame skerdyklos paslaugas (išpjaustymą, brandinimą, pakavimą). Mėsą tiekiame vaikų darželiui, taip pat mūsų produkcija prekiaujama vietinėje parduotuvėlėje. Kai kuriuos gyvulius tiesiog parduodame ir vienai įmonei, kuri turi savo skerdyklą bei restoraną.

– Ar pastebite, kad vis labiau auga ekologinės produkcijos paklausa?

– Pastebime. Žmonės anksčiau skeptiškai žiūrėjo į ekologinius ūkius, įtarinėjo, kad vis tiek kažkiek cheminių medžiagų naudojama, dabar jie daugiau informuoti, labiau pasitikintys. Mes ir patys kviečiame moksleivius, studentus ir šiaip smalsius žmones apsilankyti ūkyje ir pamatyti, kaip auginame javus, kokią sėjomainą taikome, kokia gyvulių gerovė. Mūsų galvijai ganosi laisvai visus metus. Juos maitiname ūkyje ruoštais pašarais: šaltuoju sezonu – šienu, šienainiu, šiaudais ir traiškytais grūdais, o vasarą gyvuliai ganosi ganyklose bei krūmynuose.

– Ar ūkyje darbuojasi tik šeimos nariai? Ar sudėtinga rasti pagalbininkų?

– Mums tokių sunkumų neiškilo – ūkyje ilgą laiką dirba du vaikinai iš gretimo kaimo, abu labai motyvuoti, darbštūs, patikimi. Ūkyje padeda ir abu mano sūnūs – Augustinas ir Julius, o man daugiau lieka įvairūs organizaciniai darbai.

– Kokias naujoves, technologijas įdiegėte per visą ūkio gyvavimo laikotarpį? Kaip jos palengvino veiklą?

– Naujausiomis technologijomis pernelyg negaliu pasigirti, jos daugiau reikalingos chemizuotuose ūkiuose. Stengiamės išlaikyti tradicinius auginimo ir perdirbimo metodus, siekdami išsaugoti natūralumą ir sveikatingumą. Visa mūsų technika su navigacinėmis sistemomis, kad kuo mažiau būtų važiuojama per tą pačią dirvos vietą. Savo ūkyje vis dar naudojame plūgą, kurį kiti ūkininkai jau laiko atgyvena. Kadangi ekologiniame ūkyje negalime naudoti cheminių medžiagų, kurios naikintų piktžoles, mes pasitelkiame plūgą. Tai net atvirkščiai išeina – net šiek tiek stagnuojame (šypsosi).

– Vis daugiau kalbama apie klimato kaitą ir gyvulininkystės išskiriamas metano dujas. Kodėl požiūris į tai neturėtų būti vienareikšmiškas?

– Ekologiniame biodinaminiame ūkyje daug daugiamečių pievų, žalienų. Kuo dažniau žolė šienaujama, nuganoma, tuo aktyviau auga ir žaliuoja beveik dešimt mėnesių per metus – fotosintezė, anglies dvideginio perdirbimas ir deguonies gamyba vyksta nuolat, vos ne ištisus metus. Gyvuliukai, kurie ganosi, skabo žolę ir skatina ją ataugti, tai yra puiki priemonė kovoti su klimato kaita.

– Ar ūkiui tobulinti pakanka gaunamo pelno, o gal kreipiatės ir Europos Sąjungos (ES) paramos?

– Kaip ir visi ūkininkai, gauname tiesiogines išmokas už pasėlius. Deja, investicinei paramai mūsų ūkis jau per didelis. ES paramos savo ūkiams kreipėsi abu sūnūs. Tai didelė paskata, bet kartu ir įsipareigojimas jauniems, savarankiškai ūkininkaujantiems žmonėms. Pasinaudojęs parama, sūnus Augustinas pastatė stoginę galvijams žiemą suvaryti po stogu, o Julius įsigijo modernios technikos.

– Ar nuo pat veiklos pradžios tikėjotės, kad vaikai įsilies į ūkį?

– Nors dabar abu dirba, džiaugiasi ir didžiuojasi, pamenu, kad Augustinas darželio laikais man guodėsi, jog jam gėda pasakyti, kad darželyje valgo mūsų ūkyje užaugintas bulves (auklėtojos mėgo išskirti, kur miestiečiai, o kur kaimo vaikai...). Bet tas miesčioniškumas po truputį išeina iš mados, o ir ūkininkai seniai nebėra stereotipiniai kaimo žmonės. Aš pats džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad abu sūnūs jau savarankiškai kuria savo ūkius.

– Kaip mūsų ūkiai atrodo, palyginti su kitomis šalimis?

– Manau, kad visai neprastai, nepaisant to, kad kitose šalyse ūkiai vystosi turėdami nepertraukiamas šimtametes tradicijas. Vien pernai mūsų ūkyje turėjome keletą svečių delegacijų. Buvo atvykusi ekologiniais ūkiais besidominti airių grupė kartu su žemės ūkio ministre. Jiems labai patiko Martinėlių ūkyje, nuoširdžiai stebėjosi, kad išnaudojamos ir senos, dvaro pastatų komplekso patalpos, pavyzdžiui, įveiklintas autentiškas grūdų sandėlis. Turėjome ir latvių ūkininkų delegaciją. Atvykusiems svečiams stengiamės parodyti kuo daugiau, pavežioti po laukus.

– Kodėl visuotinai svarbu, kad žemės ūkis šalyje klestėtų?

– Vieniems patinka kalbėti apie tai, kad esame inovacijų, technologijų, lazerių kraštas. Kiti sako, kad mes esame energetikų, naftos perdirbėjų kraštas. Bet dalis sako, kad mes esame žemdirbių kraštas. Užtenka pasižiūrėti į mūsų kraštovaizdį, išgirsti socialines problemas – viskas surišta su žeme. Labai svarbu, kad ir švietimas būtų glaudžiai susijęs su žeme. Juk mes visi stovime ant žemės, dėl to turime vertinti ir ją, ir žemės ūkį.

Arūno MARTINĖLIO nuotraukos

Projektą iš dalies finansuoja