Nuskynę braškes, sodiname daigus

Pradžioje buvo žemuogės

Prieš pradedant kalbėti apie braškes, pirmiausia vertėtų prisiminti žemuo­ges, kurioms turėtume būti dėkingi, kad šiandien galime mėgautis didžiulėmis, kvapniomis vasaros uogomis braškėmis.

Jos priklauso erškėtinių (Rosaceae) šeimai, braškės (žemuogės) (Fragaria) genčiai. Europos miškuose dažniausiai auga diploidinė paprastoji žemuogė (Fra­garia vesca L.) ir heksoploidinė miškinė žemuogė (Fragaria moschata Weston). Būtent šios rūšys ir davė pradžią braš­kių veislėms, augusioms Europoje nuo XIV a. Daugiausia kultūrinių braškių veislių kilusios iš sodo žemuogės rūšies (Fragaria grandiflora Ehrh., sin. Fragaria ananassa Duch.), kuri dabar vadinama daržine braške (Fragaria magna) arba tiesiog braške.

Jei renkatės braškių veisles savo sodui, svarbiausia atkreipti dėmesį į jų skonį ir atsparumą ligoms bei šalčiui, kadangi mes jas vartojame iš karto nuskintas ir nenorime naudoti cheminių apsaugos priemonių. Tokios veislės kaip ‘Honeoye’, ‘Malvina’, ‘Lambada’, ‘Rumba’ pasižymi itin geru skoniu, gana atsparios ligoms ir tikrai turėtų rasti vietos mūsų soduose.

Šias uogas galima sodinti ir kaip de­koratyvius augalus kartu su vasarinėmis gėlėmis lauko vazonuose, loveliuose, augalų bokštuose, net sodo gėlynuose. Ypač tinka svyrančios, išskirtinės spalvos veislės su rausvais ar geltonais žiedais.

Naudingesnės nei įsivaizduojame

Ryški braškių spalva rodo, kad šiose uogose gausu flavonoidų, be to, pasižymi stipriu antioksidantiniu poveikiu. Antiok­sidantai yra vieni iš svarbiausių maistinių medžiagų, galinčių apsaugoti nuo laisvųjų radikalų žalos ir organizmui sukeliamo oksidacinio streso. Uogose taip pat yra vitamino C, P aktyvių junginių, folinės rūgšties, kumarino, geležies, fosforo ir kitų vertingų medžiagų.

Žmonėms, kenčiantiems nuo aukšto kraujospūdžio, rekomenduojama valgyti braškes, nes jose daug kalio. Pasak moks­lininkų, braškės ir kitos uogos turėtų būti vartojamos kuo dažniau, norint ateityje išsaugoti geras smegenų funkcijas ir iš­vengti neurodegeneracinių ligų (atminties praradimo, demencijos ir Alzheimerio ligos).

Braškes galima auginti įvairiame dirvo­žemyje, tačiau geriausiai joms tinka silpnai rūgštūs (5–6 pH) priesmėliai ir lengvi bei vidutinio sunkumo priemoliai. Jos puikiai auga pakeltose lysvėse, kompostinėje žemėje. Pakeltas lysves reikėtų įrengti neaukštas – iki 20 cm, apie 1 m pločio. Siaurose ir aukštose lysvėse ar vazonuose braškės gali iššalti.

Vienoje vietoje šios uogos auga keletą metų, todėl labai svarbu išnaikinti dau­giametes piktžoles, paruošti humusingą, maisto medžiagų turtingą dirvą.

Kada ir kaip sodinti?

Dažniausiai braškės sodinamos vasa­rai baigiantis (nuo rugpjūčio iki rugsėjo vidurio), o lysvės ruošiamos jau pavasarį. Jei yra daigų, braškes galima sodinti ir liepą. Anksčiau pasodinus galima tikėtis didesnio derliaus pirmaisiais metais. Vėlai pasodintas braškes prieš žiemą reikia gerai apdengti. Galima sodinti ir anksti pavasarį, kai tik pakankamai pradžiūsta žemė. Tuomet lysvę braškėms sodinti turėsite paruošti iš rudens.

1 kv. m braškyno patręšti reikia 6– 8 kg organinių trąšų (perpuvusio mėšlo, komposto) arba granuliuoto mėšlo (pagal nurodytas rekomendacijas). Jei neturite pakankamai komposto ar mėšlo, naudo­kite kompleksines organines arba mine­ralines trąšas, skirtas uogoms, laikykitės gamintojo rekomendacijų. Trąšas pasklei­dus, dirva perkasama 30 cm gyliu. Paskui, iki braškių sodinimo, dirva purenama dar keletą kartų. Pavėlavus patręšti, trąšas reikia paskleisti ir dirvą perkasti nors prieš 2–3 savaites iki sodinant. Trąšos su azotu naudojamos tik pavasarį ir iškart nurinkus derlių.

Svarbu sodinti sveikus daigus. Ge­riausia jų įsigyti iš specialių braškynų, kurie augina tik daigus. Kitais metais jų galima pasidauginti patiems. Kokybiškiausi daigai išauga pirmamečiame braškyne, tačiau sodinti tinka ir daigai iš antramečio braškyno.

Sodinant tarp daigų geriausia palikti 30 cm atstumus eilėje ir 40 cm atstumus tarp eilių.

Po plėvele ir kitais patalais

Jei ketinate įrengti lašelinę laistymo sistemą, lysvę galite uždengti 120 cm pločio polietilenine, braškynams skirta juoda plėvele. Ji neleidžia želti piktžo­lėms, sulaiko drėgmę ir kekerinio puvinio plitimą, palaiko aukštesnę dirvos tem­peratūrą, apsaugo uogas, jos užauga gražesnės.

Laistymo sistema montuojama po plėve­le. Jeigu ji nenumatyta, piktžolių kontrolei galima naudoti juodą daržo dangą, kuri praleidžia vandenį, tačiau neleidžia sudygti piktžolėms. Tokią dangą reikėtų pridengti šiaudais ar šienu, kad per daug neįkaistų dirvos paviršius ir nenukentėtų augalo šaknys bei visas krūmelis.

Jei vegetacijos metu maža drėgmės, reikia palaistyti prieš žydėjimą kartą ar du, uogoms mezgantis ir nokstant – 2–4, nuėmus derlių – 2 kartus. Vienkartinė vandens norma – 20–30 l/1 kv. m.

Kad apsaugotume nuo ligų ir kenkėjų, senuose braškynuose baigiant skinti derlių arba tuoj nuėmus, lapai nupjaunami ir sudeginami. Paskui braškės tręšiamos ir laistomos, kad iki žiemos užaugtų stipri lapija.

Šaltą žiemą braškės gali iššalti arba pašalti. Besniegę žiemą kerai stipriai pašąla arba žūva, kai oro temperatūra pasiekia nuo –15 iki –18 °C. Po 20–30 cm sniego danga braškės atlaiko 25–30 °C šaltį, tačiau jų šaknys gali pašalti dirvos temperatūrai nukritus iki –8 °C. Todėl, jei nėra sniego, braškes reikia apkloti šiaudais, lapais arba durpėmis. Eilėse ir tarpueiliuose mulčias dedamas 5 cm storio sluoksniu.

Ingės AUŽELIENĖS ir 123rf nuotraukos

Žurnalo „Rasos“ archyvo informacija

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.