Odininko talismanas – yla iš tėvo namų

Užsukus į Jono Sinkevičiaus dirbtuvę Ukmergės gatvėje, sostinės pakraštyje, pasitinka malonus išdirbtos odos kvapas. Kadaise dabar pačiame Vilniaus centre esančią Odminių gatvę miestiečiai lanku apsukdavo. XVII a. odadirbiai odas raugindavo naudodami natūralias medžiagas: šlapimą, prarūgusį alų, net galvijų mėšlą. Odos apdirbimas buvo ilgas ir sudėtingas. Kai kurie Europos miestai neleisdavo odadirbiams juose įsikurti. J. Sinkevičiaus naudojamos odos į Lietuvą atkeliauja iš kitų šalių.

Daiktas visam gyvenimui

Sutikęs įsileisti į dirbtuves, Jonas sakė nelaikantis savęs menininku: „Esu amatininkas. Nuo mažens patiko viskas, kas iš odos. Tėvukas nebuvo šiaučius, bet turėjo įrankius, kurpalius, kad galėtų visai šeimynai sutaisyti prakiurusius batus.“ Parodė tėvo ylą, kurią galima laikyti Sinkevičių šeimos verslo talismanu. Dirbti su oda pradėjo ir sūnus Justinas Sinkevičius. Odininkė ir jo mama Violeta Sinkevičienė. Gal ir Jono vaikaičiui Vincentui, kai užaugs, patiks tėvo ir senelio amatas. Juk kuo toliau, tuo labiau vertinama tai, kas natūralu ir tvaru.

Prabilus apie tvarumą, Justinas parodo jų gamintą odinę planšetę, kuriai daugiau nei 20 metų. Žmogus atnešė atnaujinti, nes nori dar tiek pat metų naudoti patikusį daiktą. Viena vertus, toks ilgaamžiškumas – gerai, kita vertus, amatininkui nenaudinga. Jei daiktas visam gyvenimui, kokia tuomet apyvarta?

„Odiniai daiktai tarnauja ilgai. Tai žino visi. Tačiau mūsų gaminiai lentynose neužsibūna. Nusipirkęs patinkantį daiktą, žmogus grįžta ir perka kažką panašaus dovanų draugui ar šeimos nariui. Būna, kad ateina ir sako: turiu jūsų rankinę. Ką dar galite pasiūlyti? Kažkam prireikia piniginės, kuri tarnaus ištikimai ir ilgai. Ne visi tiki, kad galima bus gyventi be grynųjų pinigų. Lietuviai atsargūs žmonės, tad pinigines, manau, turi visi“, – šypsojosi amatininkas.

Anot jo, geriausia reklama – kokybė. Daug gaminių su „Ylaragio“ ženklu iškeliauja į kitas šalis. Geografija per du dešimtmečius labai išsiplėtė: nuo Amerikos iki Australijos.

„Aprengė“ motociklą

Vien noro ir meilės pasirinktam amatui neužteks. Reikia daug žinių ir įrangos. Ne – bent kažkas norėtų viską daryti rankomis. „Baigiau Lengvosios pramonės technikumą (dabar Vilniaus kolegija.) Užėjau, pamenu, pamačiau, ko galima mokytis, ir pasirinkau odininko specialybę. Dirbau Eidukevičiaus batų fabrike, paskui įkūriau savo įmonę. Kolektyvas buvo nedidelis, penki darbuotojai. Dabar liko tik šeimos nariai, – pasakojo Jonas. – Ramiai darbuojamės, ieškome naujų idėjų, bet laikomės savo stiliaus, pasirinktos krypties. Specialių užsakymų įgyvendinti nesiimame. Nebent įdomumo dėlei. Teko oda „aprengti“ ne baikerį, o jo motociklą, šiauliečiams pagaminome didžiulę odinę skrybėlę, žirgams gaminome pavažas.

Tačiau mūsų specializacija – rankinės, kuprinės, piniginės. Turime specialią įrangą: presus, siuvimo mašinas, kuriomis galime gaminti greitai ir kokybiškai. Ilgainiui atsirado ir savas stilius, tad tai, kas gimsta dirbtuvėse, sunku supainioti su kitų odininkų darbais.“

Paklaustas, kodėl pasivadino „Ylaragiu“, J. Sinkevičius prisiminė, kad ieškant pavadinimo raktinis žodis buvo yla, o kai atsivertė žodyną, pamatė „ylaragį“, perskaitęs žodžio reikšmę (jautelis ylaragis, smailiaragis) suprato, kad pataikė į dešimtuką: „Labai daug mūsų gaminių iš jaučio odos, o be smailaus, aštraus daikto iš odos nieko nepagaminsi. Tad tėvo yla ir smailiaragis jautukas atspindėjo būtent tai, ko mums reikėjo.“

Pokalbiai apie svastiką

Atpažinti Sinkevičių gaminius galima ir iš baltiškų ženklų. Dažniausiai naudojama svastika.

„Mugėse užsieniečiai, ypač vokiečiai, austrai, pastebi šį simbolį ir aptarinėja mūsų gaminių puošybą svastikomis. Pradedu kalbėtis ir paaiškinu, kad lietuviai svastiką siejo su savo dievais Perkūnu, Saule ir tai vienas iš dažniausiai lietuvių liaudies mene besikartojančių motyvų. Svastikomis buvo puošiamos verpstės, kraičio skrynios, baldai, daug jų audimo raštuose. Velykiniai margučiai irgi buvo puošiami šia simbolika. Ne visi žino, kad svastikos dinamiškumą, sukimąsi apie ašį vaizdingai nusako liaudiškas jos pavadinimas sūkurėlis, – sakė pašnekovas. – Nacistinė svastika – visai kas kita. Ji baltame apskritime, kuris įkomponuotas raudoname fone. Tai nieko bendro neturi su archajiškiausiu pasaulio simboliu, kurį naudoja labai daug pasaulio šalių.“

Natūralu ir tvaru

Kolegų, gaminančių iš odos, Sinkevičiai konkurentais nelaiko. Kiekvienas, anot jų, yra radęs savo nišą ir kitam ant kulnų nelipa.

„Pagaminti kuprinę ar rankinę galime greitai – per dieną. Daug daugiau laiko reikia sukurti konkretų modelį. Juk negali gaminti vieno ir to paties. Reikia atsinaujinti. Esame ir inžinieriai, ir modeliuotojai. Ir patys sau direktoriai“, – juokavo amatininkas ir pakvietė prie plataus stalo, ant kurio gulėjo didelė jaučio oda.

Naudojant lekalus iš jos bus gamina[1]mos kuprinių, rankinių detalės. „Didelių raguočių, arklių oda labai stora. Ją būtina suploninti, nupjaunant apatinę dalį. Arklių oda tokia stora, kad naudojama batelių padams“, – sakė Jonas ir rodė, kaip specialūs volai su peiliu per vidurį atskiria viršutinę odos dalį nuo apatinės, kuri po šio atskyrimo būna tinkama tik pašluostėms.

Kas dirbtuvėse lieka nepanaudota gamybos procese, gamtos neteršia. Oda – organinė medžiaga, tad vėliau ar anksčiau suyra. Gamtos neteršia ir gaminiai iš odos. Šių dienų kontekste, kai planeta dūsta nuo plastiko ir kitų sintetinių medžiagų, tai labai svarbu.

J. Sinkevičius parodo, kaip karšto spaudimo presu oda dekoruojama, kaip išspaudžiami simboliai, ornamentai, amatininkų logotipas. Kitas presas, prie kurio atsargiai dirbo Justinas, spaudė gaminių detales. Pasak Jono, su tokia įranga reikia dirbti itin atidžiai, nes odininkai ne mažiau nei staliai patiria traumų.

Siuvimo mašinos dūzgia, kai iškirptas detales reikia susiūti. Siūlai turi būti labai tvirti, kad tarnautų tiek pat, kiek ir oda, tad perkami iš patikimų užsienio gamintojų. Vieno gaminio operacijų būna nuo 50 iki 100. Labai svarbu laikytis darbų sekos. Sinkevičiai dirba susikaupę, ramiai, žinodami, kad tai, kas tikra, visada bus vertinama.

Joris RAMONAS

Jono SINKEVIČIAUS ir autoriaus nuotraukos

Žurnalo „Rasos“ archyvo informacija

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.