Padės žengiantiems pirmuosius savo bitininkavimo žingsnius

Trūksta žinių ir įgūdžių

„Mūsų tikslas – populiarinti bitininkystę, padaryti ją prieinamą visiems ir prisidėti sprendžiant bičių nykimo problemą“, – apie projektą „Bus medaus“ aiškina vienas iš jo sumanytojų, Šakių krašto bitininkas Tautvydas Vaičiūnas, laikantis daugiau nei 500 bičių šeimų. Jis šį projektą įgyvendina kartu su informacinių technologijų srities inovacijų kūrimo ir valdymo specialistu Vincentu Vitkausku bei internetinių produktų ir projektų vadovu Augustu Girdvainiu.

Pasak pašnekovo, yra trys grupės bitininkų, vienijamų pomėgio bitininkauti. Pirmoji – negausi, ją sudaro bitininkai profesionalai – prižiūrintieji po kelis šimtus ar tūkstančius bičių šeimų ir gyvenantieji iš jų teikiamos naudos. Antroji grupė – gausiausia. Tai – bitininkai mėgėjai, laikantys nuo kelių iki 100 bičių šeimų. Jie bičių produktais aprūpina šeimos narius ir giminaičius, o pardavę perteklių šiek tiek kompensuoja bitininkavimo išlaidas.

Trečioji grupė – maža, bet tikrai turinti galimybę gausėti. Tai bitininkai, turintys 1–2 bičių šeimas, jas prižiūrintys daugiausia dėl tokios veiklos teikiamo malonumo ir galimybės patiems, šeimai pasinaudoti savų bičių produktais, dovanoti jų draugams. „Tokia bitininkyste galėtų užsiimti dažnas suaugęs žmogus, tam nereikia daug pastangų. Bėda, kad daugumai norinčiųjų laikyti bent vieną kitą avilį trukdo bitininkavimo žinių ir įgūdžių stygius. To greitai neįgysi. Jei ši bitininkų grupė pagausėtų, būtų didžiulė nauda ir gamtai“, – tvirtina Tautvydas.

Daugiau bičių – geresnis derlius

„Atrodytų, informacijos apie bitininkystę nestinga. Tačiau kartais ji klaidina, nes vieni teiginiai prieštarauja kitiems. Be to, daugelis žmonių įsivaizduoja, kad, turėdami bičių kaimiškoje vietovėje ar kitur, kiekvieną savaitgalį privalės ten vykti ir plušėti vien dėl jų“, – veiksnius, dėl kurių trečiosios grupės bitininkų yra per mažai, vardija T. Vaičiūnas.

Jis pabrėžia, kad projektas „Bus medaus“ skirtas gausinti šią grupę – kad įvairiuose Lietuvos, o vėliau gal ir kitų šalių kampeliuose daugėtų žmonių, prižiūrinčių vos kelias bičių šeimas. Kur daugiau bičių, ten ir derlius geresnis, juk jos apdulkina augalus. Bičių, kaip augalų apdulkintojų, teikiama nauda daug didesnė nei jų produktų – medaus, žiedadulkių, pikio, duonelės, vaško. Naminės bitės – gausiausia vabzdžių, kurie apdulkina augalus, rūšis.

T. Vaičiūnas: „Lietuvoje bitėms pasiruošti žiemai reikia daugiau laiko nei šilto klimato kraštuose – net 6 mėnesių. Jos žus, jei žiemą bent mėnesį iki pavasario, kai žydi augalai, pritrūks natūralaus maisto – medaus ir bičių duonelės.“

Pasak Tautvydo, žmonėms, norintiems bitininkauti, tačiau nežinantiems, kaip tai daryti, projektas „Bus medaus“ ateina į pagalbą, suteikdamas viską, ko reikia šiai veiklai, – nuo avilių iki aiškaus žinojimo, ką tam tikru laiku ir atveju daryti savo mažučiame bityne. Nuvykti į jį ir apžiūrėti avilius, pasidarbuoti daugiau ar mažiau pakaks 10 kartų per metus. Tikrai nereikės ten skuosti kiekvieną savaitgalį.

Be bičių gyventi negalime

Projekto „Bus medaus“ dalyviai gali įsigyti minimalios priežiūros avilių. Pro avilio sienelėje esantį langelį galima stebėti bičių gyvenimą. Užsisakius paketą, susidedantį iš avilio ir įrankių (dūminės, kaltų, tinkliukų, vaško plokštelių ir kitų), jis gali būti pristatytas į namus. Projekto vykdytojai parūpina ir bičių šeimų – dirbtinių bičių spiečių. Jie patikimi – iš sveikų bičių, mat sudaromi bitynuose, kuriuos reguliariai tikrina Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba.

„Pats sudarinėju bičių spiečius – šių vabzdžių šeimas. Jis toks pat, kaip gamtoje – iš motinėlės ir jaunų bičių, sveria apie 1,5 kg. Spiečiuje yra apie 15 tūkst. bičių. Bites apgyvendinti avilyje reikia iki liepos mėnesio. Jos, naujuose namuose apgyvendintos vėliau, nespės pasiruošti atšiaurioms žiemos sąlygoms. Gamtoje bitės taip pat įprastai spiečia tik iki liepos“, – teigia T. Vaičiūnas.

Šiemet pradėtame įgyvendinti projekte „Bus medaus“ jau dalyvauja 30 žmonių, gyvenančių įvairiuose Lietuvos regionuose. Taigi, iki liepos, padedant šiam projektui, trisdešimties šalies gyventojų pasirinktose erdvėse padaugėjo bičių.

„Bitės gali be mūsų, žmonių, gyventi, tačiau mes be jų negalime“, – primena šakietis bitininkas.

Padės ir dirbtinis intelektas

„Mums, projekto vykdytojams, svarbu pagelbėti žmonėms įsigyjant avilį, bičių šeimą, o jos savimi pasirūpins pačios. Stengiamės klientams pateikti būtiniausių žinių apie bitininkavimą. Vengiame juos apkrauti perteklinėmis bitininkystės žiniomis – teikiame tik būtiniausias. Žinoma, tikimės, kad pradedantieji bitininkai ir patys gilins žinias, tačiau tik tiek, kiek to norės“, – sako Tautvydas.

Projekto dalyviai bitininkystės semiasi prisijungę prie prenumeruojamo internetinio „Bitininko gidoׅ“. Jis iš anksto praneša, kokius darbus ir kaip reikia atlikti savo mažame bityne artimiausiu metu.

T. Vaičiūnas viliasi, kad projektu „Bus medaus“ susidomės ir dalyviais taps kitų šalių gyventojai. Projekto vykdytojai ketina kitais metais padėti klientams spręsti bitininkavimo problemas ir pasitelkdami dirbtiniu intelektu grįstą sistemą.

„Projekto dalyvis, atsiuntęs korio vaizdą, gaus bičių šeimos būklės įvertį. Norint gauti teisingą atsakymą, svarbu tinkamai užduoti klausimą“, – įspėja Tautvydas ir pateikia galimos bitininko bendrystės su dirbtiniu intelektu pavyzdį. Projekto „Bus medaus“ dalyvis telefonu atsiunčia korio su perais nuotrauką ir klausimą, susijusį su vaizdu joje. Dirbtinis intelektas, nuskaitęs šį vaizdą, gali pasakyti, ar medunešis vyksta arba kada jis vyko. Pasak pašnekovo, jei koryje mažai perų, tikėtina, medunešis vyko seniau. Jei nektaro yra laisvose korio akutėse tarp perų, vadinasi, medunešis vyksta. Dirbtinis intelektas, nuskaitęs kitus nuotraukose atspindimus vaizdus avilyje, gali pranešti, ar bitės sveikos, ar nebadauja ir pan.

Dabar kitaip, nes mažai pievų

„Per rugius spiečius lekia – vyk, o jei per rugieną – akmeniu pavaryk. Rugius dar tik pradeda pjauti“, – tokią senų žmonių išmintį savo pašnekovui, abejojančiam, ar ne per vėlu apgyvendinti bites, primena Vinco Krėvės apsakymo „Bedievis“ veikėjas Vainorus ir įleidžia bičių spiečių į avilį.

Galbūt gamtinė ar kitokia situacija gerokai pasikeitusi, jei šiais laikais liepa nėra tinkamas metas apgyvendinti bites naujuose namuose, o seniau buvo tinkamas?

Šį spėjimą T. Vaičiūnas patvirtina dabartinių Lietuvos bitininkų posakiu: „Gegužinio spiečiaus vertė – kaip vežimas šieno, birželinio – kaip riebaus gaidžio, o liepos – bevertis.“

Pasak jo, Lietuvoje bitėms pasiruošti žiemai reikia daugiau laiko nei šilto klimato kraštuose – net 6 mėnesių. Jos žus, jei žiemą bent mėnesį iki pavasario, kai žydi augalai, pritrūks natūralaus maisto – medaus ir bičių duonelės. Dabar mūsų šalies gamta žymiai pasikeitusi, palyginti, kokia ji buvo XX a. pradžioje ir viduryje, kai kūrė V. Krėvė, juolab dar seniau. Anuomet buvo daug pievų, taigi, jų žolynai žydėjo ilgai – ir liepą. Vadinasi, tą mėnesį bitės, tarp jų – gavusios naujus namus, rinko nektarą ir žiedadulkes iš pievų žiedų. Turėjo laiko žiemai pasiruošti maisto atsargų, konservuodamos jį – paversdamos nektarą medumi, o žiedadulkes – bičių duonele. Dabar 70 proc. Lietuvos augalų žydi pavasarį, 30 proc. – vėliau. Grikiai – pagrindinė vėliau žydinti kultūra. „Kadangi dabar mažai pievų ir viskas gražiai nušienaujama, liepą nėra iš kur bitėms rinkti nektarą ir žiedadulkes“, – kodėl dabar, skirtingai nei seniau, liepą – per vėlu apgyvendinti bičių spiečių, aiškina Tautvydas.

Tautvydo VAIČIŪNO ir 123rf nuotr.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.