Pagal „off grid“ filosofiją gyvenantis dailininkas: „Vilnius dabar – mūsų kaimas“

Sodyba pasaulio pakrašty

V. Vėjas yra baigęs Vilniaus dailės akademiją, o prieš 1,5 metų baigė ūkininkų kursus Vytauto Didžiojo universitete. Sako, kad baigiamasis darbas buvo apie trešnių sodininkystę, kuria jis ir planuoja užsiimti. Jau turi trešnių sodinukų. „Būsiu normalus ūkininkas, registruosiu ūkį“, – tokie menininko planai. Tačiau pradžia kaime buvo neįtikėtina.

„Radau pirkti sodybą su 2 ha žemės. Tai buvo prieš šešerius metus, – „Ūkininko patarėjui“ pasakojo V. Vėjas. – Į sodybą nevedė joks kelias, aplink plytėjo pelkės. Nuo paskutinės kelių namelių gyvenvietės iki čia reikėjo pusę kilometro vykti bekele. Vienoje vietoje pelkės visiškai sėmė tą vietą, kur turėjo būti numanomas, gal praeityje buvęs keliukas. Į tą vietą vėliau supylėme 12 sunkvežimių „gruzo“.“

Kaip viskas atrodė iš arčiau? Krūmynų vos ne iki langų priaugę, lyg džiunglės. Nebuvo čia ir elektros. Buvęs savininkas be jos gyveno ilgus metus. Kadaise, labai seniai, ji gal ir buvo atvesta, tačiau elektros stulpai seniai išnykę, kaip ir pats kelias, o kieme dar stovėjo paskutinis elektros stulpas. V. Vėjas, įsigydamas sodybą iš buvusio savininko paveldėtojų, gavo ir elektros atvedimui reikalingą projektą. Sako, turimos lėšos leido ją įsivesti, bet jis apsidžiaugė galėsiąs išbandyti pasaulyje populiarią gyvenimo be tinklų, vadinamąją off grid filosofiją. Todėl vienintelį stulpą išrovė be pagailėjimo.

Kovojo už kiekvieną metrą

Pirmieji V. Vėjo metai sodyboje buvo tokie: genėjimas, krūmų pjovimas, teritorijos valymas, kelio tvarkymas, kraštovaizdžio formavimas – reikėjo iš džiunglių padaryti sodą arba, kaip pats sako, parką. „Valydamas teritoriją, tarp sąžalynų radau daug vertingų, man įdomių medžių. Reikėjo spręsti, ką iš jų palikti, o ko nepagailėti. Klevai man labai patiko, juos visą gyvenimą mėgstu, tad stengiausi išsaugoti. Dar man patinka pušys, todėl saugojau ir esamas, ir naujų sodinau. Patinka ir slyvos. Beje, tuos namą ir kiemą stelbusius krūmynus sudarė daugiausia vengriškos slyvos, lietuviams žinomos nuo Smetonos laikų ir mėgstamos, nes uogos neištyžta kompotuose. Dar buvo daugybė apynių, o apynių vijokliai – apraizgę tas slyvas. Tuos augalus sunku išnaikinti, tikrai buvo ką veikti. Palikau tik nedidelį, kontroliuojamą plotą apynių. Dar aptikau putinų. Taigi pirmieji metai buvo skirti sklypo valymui. Šiemet kovo mėnesį bus 5 metai, kai aš čia apsigyvenau“, – džiaugėsi menininkas.

Savo namuose priėmusių šeimininko V. Vėjo ir jo draugės Editos paklausiau, ar neišsigando laukiančio vargo. Edita dirba Vilniuje žinomos bendrovės finansininke, yra baigusi Vilniaus universitete ekonomiką. Ji prisipažino iš pradžių išsigandusi: „Kai čia pirmąkart atėjau, žolės buvo iki pažastų, brautis reikėjo per tas džiungles. Bet žinojau, kad reikia pasitikėti Vygantu, ką jis užsibrėžė – tą padarys.“ O V. Vėjas atsakė tvirtai: „Aš neišsigandau. Ir dabar matote, kad net vidury žiemos su lengvuoju automobiliu privažiavote iki sodybos, kelias ne tik yra, bet ir nuvalytas, teritorija išvalyta, rąstinis namas baigiamas remontuoti, o palėpė – šiltinti.“

O būta ir kitokio gyvenimo

Kaip žinomas dailininkas čia atsidūrė? Ar nepatiko bohemiškas sostinės gyvenimas? Juk seniau V. Vėjas buvo tikras vilnietis. „Patiko. Dvidešimt metų praleidau Užupyje, tiksliau, Užupio respublikoje, kai buvo pats jos žydėjimas, vyko menininkų kūrimasis, renginiai, kultūrinis gyvenimas virte virė. Be to, aš labai intensyviai keliavau. Po visą pasaulį. Tačiau gimiau vienkiemyje. Ir staiga, prieš keliolika metų, man ėmė atrodyti, kad jau visko per daug – gal laikas keisti ir gyvenimo būdą, ir aplinką. Tad vėl, kaip vaikystėje, gyventi vienkiemyje, gamtos apsuptyje, man atrodė būsiąs geriausias variantas“, – pripažino kūrėjas. Į klausimą, ar jam yra galimybė sugrįžti į Vilnių, atsakė paprastai, kad yra Editos butas – gali leisti laiką ten. Bet V. Vėjui Vilnius tapo tuo, kuo miesto gyventojams yra kaimas. Šie, pavargę nuo savo aplinkos, važiuoja į kaimą pailsėti. „O man viskas atvirkščiai – Vilnius dabar yra mūsų kaimas“, – ŪP aiškino V. Vėjas. Jam pritarė ir gyvenimo draugė Edita: „Vilniaus nepasiilgstu. Ypač vasaromis. Nei miesto kvapai, nei triukšmas jau nepatinka.“

„Kadaise Vilnius atrodė normalus, didelis miestas, bet po to, kai ilgiau pagyvenau Tokijuje, Vilnius man tapo mažu provincijos miestuku, – pasakojo menininkas, bet iš karto patikslino: – Kadangi vaikštau pėsčias ar važinėju dviračiu, tai kas čia per miestas, jei gali pėstute pereiti ar dviračiu pervažiuoti?“

Apie žemės ūkio politiką

V. Vėjas nemėgsta, kai visa žemė išariama ir užsėjama, kai naikinamos pievos ir jų augalija bei gyvūnija. Turi jis nuomonę ir apie žemės ūkio politiką, kokia ji turėtų būti. „Jeigu politika būtų formuojama taip, kad smulkūs ir vidutiniai ūkiai, kaip yra Lenkijoje, dominuotų, tai nebūtų tiek žalos gamtai. O dabar dominuoja stambūs, monokultūriniai ūkiai, agrarinė industrija. Pasigendame balanso. Jei ūkis būtų orientuotas į daugiau kultūrų, produkcija būtų įvairesnė, ūkininkai patirtų mažiau nuostolių, – svarstė V. Vėjas. – Nes kai augini tik vieną kultūrą, tai, žiūrėk, sausra užėjo ir išmokų reikia, tai dar kažkas nutinka. Šiais laikais tik entuziastai augina uogas, daržoves, užsiima ekologiniu ūkininkavimu. Bet jei tokių būtų daugiau, nebūtų problemų su pievomis ir apsauginėmis zonomis, nes jei laikai karves dėl sūrio, sviesto, tai ir pievų turi.“

Gamtinė žemdirbystė ir svajonės apie tikrą ūkį

O ką augina V. Vėjo šeima? „Yra 0,5 a šiltnamis, bet – tik sau. Ir daržas. Daržovių pakako visą vasarą, pasidėjome ir žiemai. Išbandėme gamtinę daržininkystę pagal Sauliaus Jasionio knygą „Gamtinė žemdirbystė“. Užsiauginame kelių veislių bulvių. Labai geras buvo baklažanų derlius, nes laisčiau juos dilgėlių nuoviru, kaip ir rekomenduojama S. Jasionio knygoje, – pasakojo Edita. – Lauke užaugo ir visiškai prinoko arbūzai. Dar puikiai užderėjo kelių rūšių kopūstai, burokėliai, svogūnai, česnakai, šiltnamyje tiek veislių pomidorų, kad nesuskaičiuoju.“ Dar šeima užsiaugino dumplainių, kelių veislių agurkų, petražolių, salierų, čiobrelių, įvairių mėtų, krapų, didelių pupų...

„Bulves auginau po kelerius metus lauke stovėjusiu šienu, kaip iš vadovėlio, – kalbėjo ŪP pašnekovė. – Tokiame šiene jau yra naudingų mikroorganizmų. Nė vieno kolorado vabalo nebuvo. Virkščios užaugo man iki krūtinės, nors buvo sausra, o ir pačios bulvės užaugo didelės, derlius – gausus. Nors, remiantis S. Jasioniu, šiltnamio nereikia, viskas gali augti lauke, bet man šiltnamis labai patinka.“

V. Vėjas pasakojo: „Šilauogių turime, šilkmedžių parsisiunčiau ir pasisodinau, tiesa, tai dar tik pradžia. Smidrai irgi dar jauni, laukiame pirmojo derliaus... Mano principas – kad nebūtų stačiakampių lysvių, kad medžiai augtų ne eilėmis. Suformavau amebos formų lysves, kur vienos su kitomis keitėsi daržovių ir gėlių (medetkų, aguonų) zonos. Draugai atvyko ir labai stebėjosi, kad taip gražu.“

Jam pritarė Edita. „Tokios formos daržai su gėlynais labai gražiai atrodo laukinės gamtos apsuptyje. Pas mus ir svogūnai yra gėlės, veši laisvai. Ir dar nepasakojome, kad derliumi dalijamės su lankytojais – elniai ir stirnos labai mėgsta saldžias kriaušes, kurių nespėjau susirinkti, svečiai iš miško antaninius obuolius, lapinius kopūstus, burokėlių lapus, net įprastų kopūstų galvas apgraužė. Mes dalijamės, nes čia – ir jų namai“, – juokėsi menininko gyvenimo draugė. Ir iš tiesų čia – lyg miško viduryje: į kiemą atbėga stirnos, briedžiai, šeimininkauja lapės, net vilkas apsilankė. Edita vilko bijo ne dėl savęs, o dėl mylimų šunų, kuriuos kartais laisvai pabėgioti išleidžia savo valdose.

Šeima bandė fermentuoti žolelių giras, kombučią, eksperimentuoja su įvairiais naminiais vynais. Rezultatai džiugina, nes daržovių užsiaugina patys, o gyvulininkystės produktų įsigyja vietoje iš jaunos draugiškos šeimos, kuri irgi augina tik dėl savęs. Bet iš ūkininkavimo šeima pragyventi dar negali. „Kol kas namas nebaigtas tvarkyti, todėl užsiimti tik ūkiu neišeina. Buvęs savininkas buvo visų galų meistras, droždavo šaukštus. Radau daug jo paliktų įrankių, net iš slyvos išdrožto šaukšto pavyzdį. Išmokau ir aš“, – pasakojo menininkas. Abu nė nepajuto, kad patys pamažu tampa „visų galų“ meistrais.

Be centralizuotų tinklų

„Man labai patinka off grid filosofija, tai yra nepriklausyti jokiems centralizuotiems tinklams, gyventi autonomiškai. Ir gyvenimas be tinklų yra net brangesnis už elektros linijos nutiesimą, nes jėgainių parkas yra nepigus projektas. Kol kas apsieiname be jo“, – kalbėjo V. Vėjas. Pradžioje šeima, kraustydamasi į namą be elektros, buvo šiek tiek sutrikusi, nežinojo, kaip viskas bus, prisipirko po Vėlinių nukainotų kapų ir dekoratyvinių žvakių, žibalinių lempų.

„Turime mažo galingumo saulės kolektorių, tačiau žiemą pakankamai šviesu, sniegas aplink, to pakanka. Ir „ciklopo“ ant galvos, – pasakojo menininkas. – Turime akumuliatorių, kurių vasarą užtenka automobiliniam šaldytuvui. Darbo įrankiai – akumuliatoriniai, telefonus krauname iš saulėje įkrautų baterijų. Ekstra atvejui, jei reikėtų daug darbo įrankių jungti, turiu benzininį elektros generatorių. O kaip alternatyvą žiemai esu sugalvojęs nedidelę vėjo jėgainę, kurios dar neprireikė, tad iki šiol nesumontavau. Kuo ilgiau čia gyvenu be elektros, tuo mažiau man jos reikia. Lauke yra įgilintas rūsys, toks kaip senovėje, akmeninis. Sutvarkius jo stogą, bus lyg papildomas šaldytuvas. Gyvenimo off grid pradžioje daug klausimų kildavo: kaip bus, ką darysime, kur šaldysime, kaip funkcionuosime be elektros. Bet pamatėme, kad baimės nepagrįstos. Bent man, kai būnu vienas, elektra nereikalinga, o kai yra Edita, tada jos reikia daugiau.“

Kuo blogiau už Kopenhagą?

Nors iš Europos yra atėjęs reikalavimas naikinti kaimo „būdeles“ – lauko tualetus, dailininkas nesutrinka dėl to, kad turi „būdelę“, ir neketina jos atsisakyti. „Tai yra biotualetas, užpilamas durpėmis. Jo koncepciją nusižiūrėjau Kristianijoje – Danijos sostinės hipių rajone. Jei Kopenhagos centre hipiai gyvena su biotualetais ir biotualetų turinį naudoja daržams bei gėlynams, kodėl to daryti negaliu aš? Tiesa, Kristianijos gyventojai tokias atliekas kompostuoja specialiose įgilintose talpose trejus metus, ir trąšoms naudoja apatinę, seniausią komposto dalį. Aš naudoju vienų metų kompostą, todėl biotualeto turinio ant daržovių nededu, bet išpilu savo laukuose, kur jis baigia kompostuotis pats. Mūsų vanduo iš šulinio, aplink nėra jokių taršos šaltinių, tad jis – sveikas ir skanus“, – pasakojo V. Vėjas.

Jam pritarė Edita: „Vygantas labai gerai gamina, gali valgį pagaminti iš bet ko, iš likučių, ir būna labai skanu. Nežinau, kaip miestiečiai tiek daug maisto išmeta. Mes sunaudojame beveik viską. Pavyzdžiui, senesnių bulvių lupenos keliauja kompostuotis, kiaušinių lukštus kaupiame, pavasarį džioviname saulėje, smulkiname ir panaudojame kaip trąšas.“

Autorės, Editos ir Vyganto VĖJO nuotraukos

Titulinėje nuotr. – Su drauge Edita Vygantas Vėjas pasirinko gyvenimą off grid principu.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.