Pamirštos pelkių uogos – tekšė ir vaivoras

Paprastoji tekšė – pelkių gintaras

Tẽkšė (lot. Rubus chamaemorus) – uoga, atkeliavusi iš erškėtinių (Rosaceae) šeimos, artima gervuogės giminaitė. Tai daugiametis žolinis augalas su ilgu šakniastiebiu, išleidžiančiu pavienius ūglius. Žydi baltai arba vos rausvai, vaisius primena avietę, sutelktinis – sudarytas iš geltonų ar oranžinių kaulavaisių, išvaizda primenančių mažą gintarą. Skonis – išskirtinis: gaivus, šiek tiek rūgštokas, su medaus nata. Šiaurietiškos dvasios augalas, šiaurės šalyse vertinamas kaip delikatesas ir pelnytai vadinamas „šiaurės auksu“.

Lietuvoje paprastoji tekšė auga aukštapelkėse, tarpinėse pelkėse, pelkiniuose spygliuočių miškuose. Šiaurinėje šalies dalyje ji dar sutinkama, tačiau kitur – reta arba visai neauga. Nusausintos pelkės ir pakitęs drėgmės režimas lemia, kad šis augalas kasmet traukiasi iš natūralių buveinių. Tekšės auga ten, kur dirvožemis rūgštus, drėgnas ir nederlingas. Dėl nusausintų durpynų ir žmogaus veiklos tekšių buveinės sparčiai mažėja – todėl ši rūšis Lietuvoje laikoma retėjančia ir saugotina.

Vaivoras – šilauogės giminaitis

Vaivoras (Vaccinium uliginosum) – erikinių (Ericaceae) šeimos augalas, vienas iš trijų šilauogės genties atstovų, natūraliai augančių Lietuvoje – kartu su brukne ir mėlyne. Tai šakotas krūmas su ilgu šakniastiebiu. Jo lapai pilkšvai žali, storoki, o žiedai – balti ar rausvi, nusvirę. Vaisiai – rutuliškos, su melsvai pilku apnašu uogos, šviesesnės už mėlynes. Dėl savo išvaizdos galėtų būti vadinama rūko uoga. Uogos odelė plona, skonis gaivus, švelniai saldus. Vaivoras mėgsta šaltas, rūgščias ir drėgnas vietas – tokių pelkinių miškų mūsų kraštovaizdyje lieka vis mažiau.

Žemaitijos nacionalinio parko direkcijos informacija

Direkcijos archyvo nuotr.