Pandemijos dirvoje daiginama smulkiojo verslo transformacijos sėkla

Pandemija iš ekonominio pakilimo euforijos bloškė į kitą realybę. Sako, kad iš šios situacijos išeisime kitokie, po to jau nebus kaip iki šiol. Žmonės pavargo nuo karantino, dešimtys tūkstančių smulkiųjų verslininkų atsidūrė keblioje situacijoje, kasdien daugėja užsiregistravusiųjųs Užimtumo tarnyboje. Tačiau tuo pačiu metu kalasi ilgai brandinti verslo struktūrų transformacijos idėjų daigai. Lietuva yra stip­ri tiek, kiek stiprus smulkusis verslas ir šeimos ūkiai.

Smūgis turgavietėms

Asociacijos „Lietuvos prekyvietės ir turgavietės“ pirmininkas Vytenis Butkevičius kasdien sulaukia nevilties ir pasipiktinimo persunktų telefono skambučių dėl karantino metu įvestų prekybos apribojimų, o paguodžiančių žodžių neturi. Jis nuolat raštais atakuoja atsakingas institucijas. Sulaukia mandagių, tačiau nekonkrečių atsakymų.

Karantino metu turgavietėse leista prekiauti tik maisto produktais. Kitomis prekėmis, įskaitant ir sodo bei daržo sričių, prekiauti uždrausta. Apribojimai nebuvo sumažinti ir praėjusią savaitę lengvinant verslui suvaržymus, nors prie ūkinių, statybinių prekių parduotuvių išsirikiavo ilgiausios eilės.

Pajamas prarado tūkstančiai smulkiųjų verslininkų, niūrių nuotaikų neskaidrina Vyriausybės pasiūlytos verslo gelbėjimo priemonės. Galimybės parduoti sezoninę produkciją neteko ūkininkai. Juk balandis – aktyviausias prekybos vaisiniais ir dekoratyviniais sodmenimis, daržovių ir gėlių daigais mėnuo. Turgaus prekeiviai jaučiasi diskriminuojami. Skirtingai nei jiems, didiesiems prekybos tinklams išskirtinėmis sąlygomis buvo leista visą karantino laikotarpį prekiauti ne maisto prekėmis, nors sąlygos pasigauti virusą ten didesnės nei gryname ore, atvirose prekyvietėse. Čia nėra ir jokių bendro naudojimo vežimėlių ar krepšių kaip didžiuosiuose prekybos centruose, o turgaviečių administracija turi visas sąlygas užtikrinti, kad būtų laikomasi valdžios šiam laikotarpiui nustatytų asmens higienos bei kitų reikalavimų.

Kas modernu ir kas ne

Turgaviečių prekeivius supranta ir palaiko 47 asociacijas vienijančios Lietuvos smulkiojo ir vidutinio verslo (SVV) tarybos, įsteigtos prie Ekonomikos ir inovacijų ministerijos, vadovė Dalia Matukienė. Jai apmaudu, kad valdžioje trūksta supratimo.

„Apie 40 tūkst. smulkiausių įmonėlių susimoka mokesčius, įdarbina savo šeimos narius; jeigu juos „papjausime“ per tą krizę, jie ateis į Užimtumo tarnybą“, – ji kategoriškai nepritaria tam, kad prekybos verslui taikomi dvejopi standartai, palankūs stambiesiems prekybos centrams, o turgavietės yra demonizuojamos. Turgūs anaiptol neatgyveno. SVV tarybos valdybos narys, Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto profesorius dr. Dalius Serafinas sako, jog mums įdiegta nesveika mintis, esą modernu yra prekybos centrai, nors iš tikrųjų modernu tai, kas biologiškai vertinga. Iš prekybos centro parsinešta šviežia bulvė iš Ispanijos, česnakas iš Kinijos ar šparaginės pupelės iš Kenijos vargu ar yra biologiškai vertingas maistas. Tai tolimais atstumais atgabenti produktai, chemiškai papildomai apdoroti. Pridėjus stresą, blogėjančią oro kokybę, kitus neigiamus veiksnius, netinkamas maistas skatina lėtinių ligų atsiradimą.

„Didžiausias atsilikimas prekybos centruose pirkti gražiai atrodančius produktus nežinant, kas yra jų sudėtyje. Švietimo sistema turi išaiškinti, kas yra funkcionalus maistas, kas yra biologinė vertė, ko reikia ne pilvui, bet ląstelei, – teigia profesorius. – Modernumas yra trumpojoje grandinėje!“

Trumpoji maisto tiekimo grandinė sudaro sąlygas gauti kūnui ir sveikatai reikalingų mikroelementų, vitaminų ir kitų medžiagų.

Socialinės ekonomikos modelio dalis

Trumpoji maisto ir paslaugų tiekimo grandinė yra socialinės ekonomikos modelio dalis. Apie socialinę ekonomiką Lietuvoje SVV taryba kalba jau aštuonerius metus. Pagal šio pažangaus ekonomikos modelio principus, kurie išdėstyti Europos Komisijos dokumentuose, ypač turi būti remiamas smulkusis verslas, šeimos ūkiai – per švietimo, finansavimo, darbo organizavimo ir kitas priemones. Su šia koronaviruso sukelta krize ateina pokyčiai. Idėjos pagaliau išgirstamos, dėl jų jau diskutuojama valdžios kabinetuose. Dar prieš metus, kai Seime entuziastų iniciatyva buvo surengta socialinei žaliajai ekonomikai skirta konferencija, daugumai buvo sunku suprasti, kam reikalingas valstybinis plėtros bankas ir kiti socialinės žaliosios ekonomikos dalykai.

SVV tarybos ekspertų pasiūlyta socialinės žaliosios ekonomikos strategija Lietuvai buvo kuriama keliolikos įmonių, mokslininkų, visuomenininkų. Paskui su pasiūlymais buvo beldžiamasi į įvairias duris: politines partijas, ministerijas. Idėjos sunkiai randa kelią. Nors žodžiais joms jau pritariama, tenka susitaikyti ir su pralaimėjimo kartėliu. Ekonomikos ir inovacijų ministerijai buvo pateiktas ikiprekybinių pirkimų projektas numatant sukurti struktūras socialiniam verslumui paskatinti, tam panaudojant esamą infrastruktūrą, visas kaimo mokymo įstaigas. Juk kaimiškose vietovėse, kurios vietomis tapusios dykynėmis, socialinio verslo atsiradimas ypač svarbus. Tačiau žalia šviesa buvo projektui, pagal kurį panaudojant ES struktūrinių fondų lėšas ketinama sukurti emocijų matuoklį – jausmomatį...

Kas yra socialinis verslas? Prof. D. Serafinas, nuris yra nacionalinio projekto „Socialiai orientuotos žaliosios ekonomikos plėtra“ koordinatorius, paaiškina: „Tai socialinių problemų sprendimas. Vienas iš elementų yra trumposios maisto tiekimo grandinės. Raginame pradėti apsirūpinimo maistu reformą. Ypač dabar, kai yra virusas (niekas negali užtikrinti, kad ateityje neatsiras kito, dar agresyvesnio užkrato). Karantinas padeda paaiškinti socialinės ekonomikos esmę – būtinumą įveiklinti regionines bendruomenes kuriant, gaminant produktus ir juos vartojant. Vienas iš principų yra apriboti tiekimo ir vartojimo spindulį – 50–70 km. Kitas dalykas, kad reikia peržiūrėti viešuosius pirkimus. Juose smulkusis ir vidutinis verslas turi laimėti tokią dalį, kokią įtaką turi ekonomikai – pagal sumokėtus mokesčius, įdarbintus žmones.“

Ko trūksta, kad veiktų

Trumposios maisto tiekimo grandinės pavyzdžių yra – ir Vilniuje, ir regionuose. Vis dėlto ko trūksta, kad sistema užsikurtų ir imtų visuotinai veikti? Kad vietos gamintojų kokybiška produkcija būtų maitinami vaikai mokyklose ir darželiuose, seneliai senelių namuose, ligoniai ligoninėse? Galiausiai būtų sukurta apsirūpinimo sistema valstybės mastu – kaupiamas tam tikras rezervas nenumatytoms kaip ši pandemija situacijoms?

Centrinė pirkimų organizacija ir dabar netrukdo viešuosiuose pirkimuose dalyvauti ūkininkams. Pasak prof. D. Serafino, problema yra sisteminio mąstymo trūkumas. Kad trumposios maisto tiekimo grandinės mechanizmas efektyviai veiktų, nepakanka sukurti teorinės galimybės. Viena vertus, gamintojams reikia padėti sukurti masto ekonomiją (jei pagaminsite 1 kg produkcijos, bendrųjų išlaidų daug, o pridėtinė vertė – menkutė). Kita svarbi trūkstama grandis – logistika. Taip pat trūkstamas slankstelis justi pirkimų organizatorių veikloje. Kaip pažymi socialinės žaliosios ekonomikos ekspertas, dabar savivalda tik administruoja tai, kas jau yra nuspręsta. „Buvome Vokietijoje, Lenkijoje. Matėme, kaip tos grandinės veikia. Jei nebus logistikos, o tik administracinė galimybė, bet nebus orga­ni­zacinių, logistinių priemonių, sklandžiai veikiančių procesų – atskiri nesujungti elementai neveiks“, – įžvalgomis dalijasi pašnekovas.

Pasak jo, būtent čia labai reikalinga valstybės pagalba, organizacinės priemonės: jungti gamintojus per kooperaciją, valdymo procesus, tuomet organizuoti logistikos centrus. Jiems gali tarnauti esama infrastruktūra – regionuose yra apstu tam tinkamų erdvių patalpų.

SVV tarybos skaičiavimais, tokia maisto tiekimo grandinė sukurs 4–5 kartus didesnę nei dabar produktų pridėtinę vertę. Ūkininkui nereikės pardavinėti jautienos už gyvą svorį, o javų augintojui grūdų išvežti kitur. Grandinė sukurs papildomų darbo vietų vietovės gyventojams. Tai ir yra socialiai orientuotas verslas – įtraukiantis visą bendruomenę, leidžiantis pridėtinę vertę padalyti ne tik tarp grandžių, bet ir pasirūpinti bibliotekininkais, mokytojais.

Iniciatyva išjudins valdžią

Entuziastai nelaukdami valdžios paramos imasi iniciatyvos. Karantino metu SVV tarybos iniciatyva įkurtas Regionų socialinės ekonomikos centras, kuris imsis koordinuoti regioninių centrų veiklą. Šį pirmadienį po ilgo parengiamojo darbo įregistruotas pirmasis regioninis centras – Žemaitijos inovacijų centras, kuris logistinę veiklą organizuos buvusioje Žemės ūkio kolegijoje Rietave. Vietos tam čia užtektinai – 14–15 tūkst. kv. m. Šio centro iniciatyvinėje grupėje buvo ūkininkai. Pasirašytas protokolas su savivalda, kitais partneriais.

Pašnekovai neabejoja, kad trumpoji tiekimo grandinė turi būti kuriama iš apačios. Apskaičiuota, kad vien tik mėsos tiekimo grandinė įdarbina 100 žmonių, aliejaus – aštuonis, duonos – dešimt. Sistema sudaro prielaidų ūkininkams plėsti veiklą, sukurti šimtus gamybinių darbo vietų. Kiekviena gamybinė darbo vieta savo ruožtu sukuria dar 4–5 aptarnavimo darbo vietas. Tai yra raktas, kaip užsukti bendruomenes, išjudinti ekonomiką regionuose. Lietuvoje turėtų atsirasti 6–8 tokie regioniniai centrai. Koordinaciniam Regionų socialinės ekonomikos centrui vadovauti pasiryžusi SVV tarybos pirmininkė D. Matukienė tiki, kad šiais metais veiklą turėtų pradėti bent du, jau šiemet bus matomi pirmieji veiklos rezultatai.

„Sėkmė lydi, kai rezultatui gauti susitinkame proceso viduryje: iš apačios ateina visos grandys, iš viršaus – įstatymai, pritarimai, pinigai. Kai praktika susitinka su instrumentais, atsiranda rezultatai“, – teigia D. Matukienė, apgailestaudama, kad valdžia iki šiol to nesiekė.

Praregėjimas ateina sunkmečiu

„Pandemija leido nuo akių nukristi šydui ir staiga praregėti“, – pokyčiai, kurie ateina sunkmečiu, džiugina SVV tarybos pirmininkę: jau vyksta diskusija, kad smulkiajam verslui, kuris sumoka valstybei 75 proc. visų mokesčių, reikėtų adekvačios paramos.

SVV taryba, anksčiau Vyriausybei teikusi pasiūlymus, šiandien teikia jau reikalavimus. Įsitikinta, kad biurokratinis aparatas kitaip neleis pasireikšti smulkiajam verslui, šeimos ūkiams. Ir šiandien socialinio verslo idėjos jau yra girdimos.

D. Matukienė siūlo atkreipti dėmesį į netrukus startuosiančias paramos priemones ir džiaugiasi šiandieniniu Žemės ūkio ministerijos dalykiškumu. Įkurta tarpinstitucinė ekspertinė darbo grupė, kuri, kaip viliasi SVV taryba, prisidės prie ledų laužimo.

Irma DUBOVIČIENĖ

ŪP korespondentė