Panevėžiečių šeima renovavo apleistą sodybą ir susikūrė ramybės oazę

Nesibaigiantys darbai

Nuo Smilgių aštuonis kilometrus nutolusiame Niaukonių kaime panevėžiečiai Nona ir Rolandas Tamošiūnai apleistą sodybą su beveik 70 arų žemės sklypu įsigijo 2010 metais. Šeimininkai neslepia, kad prieš įsigydami šį nekilnojamąjį turtą, svarstė, ar tikrai verta į tai investuoti sunkiai uždirbtus pinigus, tačiau noras turėti gražią ir jaukią sodybą, kur šeima galėtų leisti savaitgalius ir vasarą, buvo stipresnis.

„Prieš keturiolika metų nutarėme, kad mums per maža vietos mieste. Norėjome save realizuoti kažkur kitur, todėl nusipirkome šią sodybą, – pokalbį pradėjo Nona. – Ją pačią pirmą aptikau skelbime, atvažiavome apžiūrėti. Čia viskas buvo apžėlę ir apleista, bet jau tada mano širdyje kažkas kirbėjo. Važiavome ir į kitas sodybas, bet visą laiką jas lygindavome su šita, mus žavėjo moliniai pastatai, kartu matėme viziją, kas čia turėtų būti. Linko širdis link čia, kol galiausiai priėmėm sprendimą ją įsigyti.“

O tada prasidėjo nesibaigiantys darbai. „Čia yra kelio galas. Aukojome visus savaitgalius, visas laisvas minutes. Tuo metu buvome „ant bangos“, mums rūpėjo, degėme noru sodybą atgaivinti. Iš pradžių kvietėme talkas, nes vienu du nebūtume susitvarkę. Aplinkiniai sakydavo, kad darom neįmanomą misiją, bet judėjome į priekį, ir mūsų sodyba vis gražėjo“, – pasakojo N. Tamošiūnienė.

Noro sodžius

Po kiek laiko, kai jau buvo šiek tiek aptvarkyta aplinka, Tamošiūnai ėmėsi gaminti naminį vyną – kelių rūšių: obuolių, braškių, juodųjų serbentų, aviečių, vyšnių ir svarainių.

„Ant butelių reikėjo etiketės. Pradėjom galvoti, koks būtų tinkamiausias pavadinimas ir toptelėjo mintis, kad tai galėtų būti mūsų abiejų vardų pirmųjų raidžių junginys. Taip atsirado pavadinimas NORO SODŽIUS, kuris simbolizuoja ir mūsų norą turėti šią sodybą, ir norą dirbi joje ir įgyvendinti čia savo svajones. Tik vyno gamyba nugrimzdo į praeitį, bet pavadinimas mūsų sodyboje – kabo“, – džiaugėsi šeima.

Apsigyveno paukščiai

Vėliau Rolando iniciatyva sodyboje apsigyveno ir pirmieji dekoratyviniai paukščiai. Iš pradžių povai, vėliau fazanai, Sebraitų ir Javos dekoratyvinės vištaitės bei vištos dedeklės.

„Vaikas būdamas auginau žuvytes, papūgas, daug domėjausi paukščiais ir gamta man visada buvo prie širdies, todėl ir dabar džiaugiuosi, kad mūsų namus puošia šie dekoratyviai paukščiai“, – sako R. Tamošiūnas.

Paklaustas, kiek tokie augintiniai reikalauja priežiūros ir kaip dažnai reikia juos lankyti, Rolandas pasakojo, kad aptvaruose yra įrengęs automatines lesyklas bei girdyklas, todėl kasdienė priežiūra nėra būtina, bet šeimininkas vis tiek vasarą kasdien juos lanko, žiemą – kas antrą dieną. Paukščiai tuo metu žiemoja daržinėje, nors įprastai jie lauko sąlygomis gali išgyventi, jeigu oro temperatūra yra iki 25 laipsnių žemiau nulio.

„Jeigu sniego yra, tai ne problema, paukščius ir savaitei galiu palikti, tik reikia sniego prikasti, kad turėtų ką lesti. Kai nėra sniego, reikia įpilti šilto vandens, kad turėtų ko atsigerti. Žiemą jie mažiau lesa, nėra tokie aktyvūs, nesudegina daug kalorijų, ir pats lesimas yra daug vangesnis“, – paaiškino Rolandas.

Skirtingi charakteriai

Sodyboje visi paukščiai gyvena erdviuose voljeruose, kuriuos augintiniams savo rankomis pagamino pats Rolandas.

„Paukščiai, o ypač povai, turi turėti daug erdvės, kad neapsilaužytų sparnų ar uodegų“, – sako vyras ir besigrožint povais papasakojo apie jų charakterius.

„Jie labai skirtingi. Baltojo povo patino charakteris pats kiečiausias. Kai paleidžiame ir liepiame eiti namo, jis mus ignoruoja, specialiai eina į kitą pusę. O kitiems pasakau – tai patelė grįžta tiesiu taikymu. Kitas patinas klauso ir humoro jausmą turi. Prieina prie vartelių, pasižiūri į mane ir bėga, apskuodžia du ratus, tik tada grįžta“, – pasakojo Rolandas.

Anot Tamošiūnų, į jų pomėgį auginti paukščius draugai žiūri teigiamai, ne vienas jų įsigijo kokį gyvūną, o vaikai šio tėvų pomėgio nepalaiko.

„Vaikai mato, kaip esame atsidavę sodybai, mūsų augintiniams ir nebeturime normalių atostogų, todėl ir sako, kad didžiausiomis nesąmonėmis užsiimam, bet vis tiek – mums tai patinka, turime hobį, kuo rūpintis ir grožėtis“, – šypsojosi pora.

Vieta kūrybai

Ne tik paukščiai, bet ir sodybos aplinka išduoda, kad tikri miestiečiai Nona ir Rolandas yra ypatingai darbštūs ir kūrybingi. Rolandas – savo įmonę turintis sodo technikos meistras, o jo žmona Nona – floristikos mokytoja, Panevėžio mokymo centre ruošia šios profesijos specialistus. Menininkės gyslelę turinti moteris ir sodybą puošią išskirtinai, pagal savitą skonį.

Visų pirma su vyro pagalba ji įsirengė jaukią, kaip pati vadina – mergaičių terasą. Ji išskirtinė tuo, kad čia vyrauja balta spalva ir iš bambuko pagaminti baldai, kuriuos moteris įsigijo Panevėžio automobilių-sendaikčių turguje.

„Viskas padaryta pagal senovę, iš Paryžiaus siųsti elektros laidai, nes tiesiog jų tada čia nebuvo. Terasoje su draugėmis šnekučiuojamės, prie kavos puodelio dalijamės savo rūpesčiais ir džiaugsmais“, – šypsojosi šeimininkė.

Kūryboje nė kiek nenusileidžia ir Rolandas. Sodyboje jis anūkei įrengė namelį medyje, kuriame visi patogumai: langai, durys, lovelė, medinis šviestuvas ir žaislai. Čia pat aukštai įrengta terasa jaukiems vakarams leisti. Iš jos atsiveria vaizdas į sode esantį tvenkinį – dekoratyvinį alpinariumą su vandens kaskada.

Sendaikčiai randa vietą

Netrukus šeimininkai vedasi ir į rūpestingai bei skoningai įrengtą sodybą. O Rolandas vis primena žmonai, kad nepamirštų savo porcelianinių puodelių kolekcijos parodyti.

„Bute tiek vietos neturiu, todėl keletą puodelių atsivežiau čia. Kadangi vietos yra, pradėjau juos kolekcionuoti. Parsivežu puodelius iš kelionių, draugai, mokinės, kolegės dovanoja ir po trupučiuką taip kaupiasi“, – pasakojo Nona.

Tamošiūnai savo namus puošia ir pačiais įvairiausiais sendaikčių turguose ar antikvariatuose rastais „perliukais“. Kai kurie jau niekam nebereikalingi seni daiktai transformuojasi ir, pasirodo, šiuose namuose įgauna netikėtas funkcijas ar būna išnaudojami jiems nebūdingose vietose kaip interjero akcentai. Pavyzdžiui, senovinis laidinis telefonas. Dar vienas tokių daiktų – daugiau nei šimtą metų skaičiuojantis popieriaus skylamušis, kurį Nona dabar naudoja kaip stalo servetėlių dėklą. Sodyboje galima rasti ir senovinį spaudą, malkų skaldyklę ar daug kitų rakandų.

N. ir R. Tamošiūnų įdirbis buvo pastebėtas ir Panevėžio rajono savivaldybės atstovų. Prieš penkerius metus sodyba buvo išrinkta kaip viena gražiausiai tvarkoma Panevėžio rajone.

Autorius Dovilė BARVIČIŪTĖ / JP.lt