Paprastasis kurklys – daržininko rykštė ar miela egzotika?

Girdime svirpimą, bet matome tik urvelius

Dažnam lietuviui pačiam užsiauginti daržovių – ne tik naudingas pomėgis. Prisilietimas rankomis prie žemės, augalų sėja ir jų priežiūra, prinokstančių vaisių laukimas ir derliaus nuėmimas – savotiška meditacija, leidžianti atsikvėpti po alinančių „firminių“ darbų, patirti kūrybinį džiaugsmą ir atgauti dvasinę pusiausvyrą.

Vis dėlto ir tokioje daržininkystėje pasitaiko nemažai iššūkių. Vienas iš jų gali būti daržovių lysvėse įsikūrę savitos išvaizdos požemių gyventojai – kurkliai. Šie skaitlingiausios rūšimis Žemėje vabzdžių klasės atstovai kartu su žiogais ir skėriais priskiriami tiesiasparnių (Orthoptera) būriui.

Mokslinis kurklių pavadinimas „Gryllotalpa“ yra sudurtinis žodis, puikiai nusakantis jų išskirtinius gabumus: svirpti ir rausti žemėje urvelius. Žodžiu „gryllus“ yra pavadintas svirplys, o „talpa“ – kurmis, tad ir mes kurklius galėtume vadinti tiesiog svirpiančiais kurmiais.

Beje, labai įdomūs ir išraiškingi yra šio gyvūno pavadinimai kitomis kalbomis. Štai mūsų kaimynai latviai juos vadina „rausiančiais svirpliais“ – racējcirceni arba „žemės vėžiais“ – zemes vēzi, lenkai – „turkliais“ – turkući, rusai – „lokiukais“ – медведки, anglai – „kurminiais svirpliais“ – mole crickets. Tai reiškia, kad šie gyvūnėliai jau nuo seno yra žmonių pastebimi ir svarbūs.

Kurkliniai (Gryllotalpidae) yra palyginti negausi rūšimis tiesiasparnių šeima. Pasaulyje šiuo metu yra žinoma 120 gyvenančių ir 13 fosilinių rūšių. Didžioji dauguma jų yra išplitusios tropinio klimato kraštuose. Europoje yra žinoma tik 14 rūšių ir tik viena iš jų – paprastasis kurklys (Gryllotalpa gryllotalpa L.) – yra aptinkamas Lietuvoje.

Tai vienas didžiausių ir egzotiškiausių mūsų faunos vabzdžių. Tamsiai rudas ir kresnas suaugusių kurklių kūnas gali siekti net 7 centimetrus. Neįprastai gerai išsivystęs pirmasis krūtinės segmentas (prieškrūtinis), kuriame yra pora labai stiprių, į mažus, dantytus kastuvėlius panašių kojų. Jos idealiai pritaikytos rausti urveliams, todėl kurklių stichija – požemiai, kur prabėga kone visas jų gyvenimas. Nors šie vabzdžiai turi tvirtas kojas ir plačius sparnus, pamatyti juos bėgančius dirvos paviršiumi retai kam tepavyksta, o skraidyti jie bando tik labai šiltais vasaros vakarais.

Dar viena išskirtinė kurklių savybė yra gebėjimas skleisti specifinį garsą, dėl kurios šie vabzdžiai ir yra siejami su svirpliais. Kurklių patinėlių priekinių (viršutinių) sparnų gyslos yra padengtos specialiais dantukais, kurie, sparnui vibruojant, trinasi į užpakalinių (apatinių) sparnų gyslas ir sukelia garsą. Manoma, kad tuo garsu patinėliai kviečia pateles poruotis.

Kurklių apgyventose vietose dirvos storymė būna raizgyte išraizgyta painiais urvelių labirintais. Vieni jų būna vertikalūs, skirti pasiekti žiemojimo vietas, slėptis nuo grobuonių ar ilsėtis, kiti – horizontalūs, skirti maisto paieškoms ir poravimuisi.

Kas tos nimfos?

Paprastųjų kurklių vystymasis nuo kiaušinio iki lytiškai subrendusio individo, priklausomai nuo klimatinės juostos, trunka nuo vienų iki trijų metų. Poruojasi jie pavasarį įšilus dirvai (>12 ℃). Patelės specialiai paplatintose urvelių ertmėsę (lizduose) padeda iki 350 kiaušinių ir nuolat juos prižiūri, kiekvieną iš jų kartas nuo karto suvilgydamos specialiu sekretu, kuris apsaugo juos nuo pelėsių. Maždaug po dviejų savaičių išsiritę jaunikliai (nimfos) dar kelias savaites lieka lizduose, kur juos sergsti patelės.

Kurklių jaunikliai yra panašūs į suaugėlius, tik neturi sparnų arba teturi jų užuomazgas. Paūgėję jie pasklinda „tėvų“ išraustuose urveliuose ir pradeda gyventi savarankiškai. Augdamos kurklių nimfos šešis kartus neriasi. Tiek nimfos, tiek suaugę kurkliai turi graužiamuosius burnos organus ir yra visaėdžiai, maitinasi tiek augalinės, tiek gyvulinės kilmės maistu: požeminėmis augalų dalimis, vabzdžių lervomis, sliekais ar kitais dirvos bestuburiais. Rudenį atvėsus orams, kurkliai įsirausia gilyn į žemę ir ten žiemoja.

Juos traukia vanduo

Dažniausiai kurkliai apsigyvena drėgnose, humusingose (durpingose) pievose, vandens telkinių krantuose. Kadangi jų kūnas yra padengtas trumpučiais plaukeliais, kurie sulaiko vandenį, jiems nėra baisūs nei trumpalaikiai potvyniai. Patekę į vandenį kurį laiką neskęsta ir pajėgia nusiirti iki sausumos.

Kurkliai nevengia apsigyventi ir nei intensyviai dirbamuose laukuose, ypač šiltnamiuose, jei jie yra įrengti lomesnėse, nusausintų pelkučių vietose, upių slėniuose, paežerėse, vandens telkinių pakrantėse. Čia jie dažnai pridaro daug rūpesčių daržininkams, nugrauždami daržovių šaknis, apkandžiodami šakniavaisius ir stiebagumbius. Dažnai augalai nukenčia ne tik dėl apgraužimų, jie būna pažeidžiami stiprių kurklio kojų jam rausiant urvelius.

Ką daryti?

Nors kurkliai yra palyginti nevislūs, dėl slapto gyvenimo po žeme jų kontrolė nėra lengva, ypač mažuose sklypuose. Jei daržo sklypas ribojasi su drėgna pieva ar yra netoli (arčiau nei 100 m) vandens telkinio, problema gali būti dar sudėtingesnė. Tad prieš parenkant sklypą daržui, reikėtų įvertinti jo tinkamumą ne tik daržovėms, bet ir kurkliams. Kurkliai nemėgsta didelių, intensyviai dirbamų ir greitai pradžiūstančių laukų.

Tačiau ką daryti, jei sklypo padėties pakeisti neįmanoma ir konfliktas su kurkliais yra neišvengiamas? Rekomenduočiau sklypo ar šiltnamio kraštuose, ypač besiribojančiuose su žolynu, kuriame potencialiai galėtų gyventi kurkliai, įrengti fizinius barjerus. Jais galėtų būti į dirvą, ne mažiau kaip 30 cm gyliu, vertikaliai įkastos plastikinės ar keraminės lentelės, storesnės polietileno plėvelės juostos, kurių viršutinis kraštas bent 5 cm būtų iškilęs virš dirvos paviršiaus. Tokiame sklype rudenį reikėtų iškasti ne mažiau kaip pusės metro ir ketvirtadalio kvadratinio metro ploto duobes ir pripildyti jas neperpuvusių arklių ar galvijų mėšlu. Yra didelė tikimybė, kad šiltesnių vietų žiemojimui beieškantys kurkliai sulįs į tą mėšlą. Žemę sukausčius gruodui, mėšlas iškabinamas iš duobių ir paskleidžiamas dirvos paviršiuje, o jame esantys kurkliai žūsta nuo šalčio.

Jei to nepadarėte arba ta priemonė nebuvo pakankamai efektyvi, pavasarį, prasidėjus kurklių aktyvumui, galima pabandyti juos sugaudyti įrengiant dirvos paviršiuje gaudykles. Joms puikiai tiks švarūs pusės litro plastikiniai ar stikliniai indeliai, vienu trečdaliu pripildyti skysčio (vandens) ir įkasti taip, kad jų anga sutaptų su dirvos paviršiumi. Kad gaudyklės būtų efektyvesnės, patartina jas sujungti fiziniais, 20–30 cm į žemę įkastais barjerais (tokiais kaip ir sklypo krašte). Kurkliai, negalėdami laisvai raustis, ima judėti palei tokius barjerus ir patenka į gaudyklę.

Ko gera, efektyviausias metodas kurklių kontrolei yra produktų su entomopatogeniniu nematodu (Steinernema carpocapsae) naudojimas, dirvai įšilus daugiau kaip 12 ℃. Vadovaujantis gamintojo instrukcija, produkto suspensija, vengiant tiesioginės saulės spinduliuotės, išpurškiama kurklių apgyventoje teritorijoje. Nematodai, patekę į kurklio kūną, sukelia jo žūtį. Taip pat kurkliai gali būti naikinami ir insekticidais užnuodytais grūdais (avižomis, kviečiais, kukurūzais), kurie turi būti 2–3 cm gyliu įterpiami į dirvą. Tačiau tai rekomenduotina atlikti bent savaitę prieš daržovių sėją, kad cheminiai nuodai kuo mažiau patektų į auginamas daržoves. Be abejonės, nereikėtų pamiršti, kad užnuodyti grūdai gali būti mirtini tiek naminiams, tiek laukiniams paukščiams.

Gali būti naudingi ir muzikalūs

Gamtoje kurkliai turi nemažai natūralių priešų. Juos medžioja varnėnai, kovai ir kai kurie kiti paukščiai, vabzdžiaėdžiai žvėreliai, grobuoniški vabalai. Kita vertus, nereikėtų pamiršti, kad kurkliai naikina kenksmingas grambuolių, spragšių, ilgakojų uodų, dirvinukų lervas ir lėliukes, gerina dirvos aeraciją (vėdinimą) bei struktūringumą.

Tankesniuose pasėliuose kurkliai yra labiau naudingi nei žalingi.

Nusausinus ir sukultūrinus mažas pelkutes, ištiesinus upių vagas ir didelius plotus pavertus intensyviai dirbamais laukais, paprastųjų kurklių populiacija labai sumažėjo visame išplitimo areale, o kai kuriose šalyse jie atsidūrė net ties išnykimo riba. Štai Didžiojoje Britanijoje ši rūšis pripažinta viena iš sparčiausiai nykstančių ir yra įrašyta į oficialiai saugomų gyvūnų sąrašą.

Mūsų šalyje kurkliai taip pat buvo gerokai apnykę, tačiau po žemės reformų sumažėjusi ūkinė veikla nenašiose žemėse leido kurklių populiacijoms atsikurti. Taigi vietoj šių įspūdingų mūsų faunos vabzdžių keiksnojimo galbūt reikėtų džiaugtis, kad mes jų kaimynystę vis dar jaučiame, kad šiltais vasaros vakarais dar galime išgirsti kažkur sodybos kampe, šalia kūdros ar paežerėje, paslaptingą ir jaukiai romantišką kurklio „grojimą“.

VDU Žemės ūkio akademijos docentas, agrarinių mokslų daktaras Vytautas TAMUTIS

Titulinėje nuotr. –  Kurklys Grylllotalpa gryllotalpa (Žilvino Pučio nuotr.).

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.