Pardavęs karves braukė ašaras

Širdžiai nuraminti

E. ir T. Indilai laikė iki 50 melžiamų karvių ir prieauglio. Pernai rudenį beveik visus galvijus pardavė, nes dėl mažų pieno supirkimo kainų ūkis tapo nuostolingas.

„Karves nupirko mėsos kombinatas. Braukiau skruostu riedančias ašaras, lydėdamas jas į vilkikus, – „Ūkininko patarėjui“ prisipažino T. Indilas, prisiminęs dieną, kai teko atsisveikinti su karvėmis, o prisiminęs vėl graudinosi. – Gaila... Mes jas mylėjome, ir jos mus mylėjo. Be meilės nieko nebus... Auginant gyvuliuką, reikia jam visą dūšią rodyti. Jis daug ką supranta, tik nemoka pasakyti. Pasilikome šešias telyčaites širdžiai nuraminti. Auginsime iki rudens, nekergsime ir – į mėsos kombinatą. Nebent atsiras, kam reikia melžiamos karvės...“

Kūrė sunkiai

Vyras teigė niekam nelinkįs sunkumų, kurių jis su žmona patyrė tverdami pieno ūkį. „Jį pradėjome kurti 1994 m. beveik nuo nulio – neturėdami nei technikos, nei pakankamai žemės. Buvo tik 5 ha mano tėvų. Dirbau gaisrinėje vairuotoju. Į priekį ūkis yrėsi, kišant į jį visus atlyginimus, iš banko, giminių skolintus ir už pieną gautus pinigus. Iš pradžių įsigijome 20 ha žemės, vėliau – daugiau. Dabar turime apie 100 ha žemės. Bet ji čia labai prasta: nupjovęs 1 ha pievos, gauni tik ruloną, o jei pievą atnaujini – 2 arba 3 rulonus šieno. Sodyboje atsirado naujas tvartas, jame – mėšlo transporteris. Todėl karučiu jau nevežiau mėšlo į mėšlidę“, – prisiminė T. Indilas.

Vaikai ūkyje neliko

Pasak ŪP pašnekovo, dabar išlenda ūkio kūrimo pradžioje lydėto sunkaus fizinio darbo padariniai sveikatai. Užaugę vaikai – sūnus ir dukra – pareiškė jiems, tėvams: „Neliksime prie gyvulių, nė nekalbinkite!“ Mat jie matė, kaip mama ir tėvas sunkiai pluša ūkyje, neretai net po 18 val. per parą, naktį keliasi padėti karvėms apsiveršiuoti. Pastaraisiais metais E. Indilienė karves melžė kartu su samdyta melžėja. Kaip jai mokėti gerą atlyginimą, jei už pieną gautos pajamos mažesnės už jo gamybos kaštus? Savininkas pievos, kurią leido nusišienauti, neįspėjo, kad joje yra akmenų. Kaukšt žoliapjovė į juos – ir leki ieškoti atsarginių dalių. Jos brangios, o pajamų už pieną – nėra. Laimė, dalių pardavėjai sutiko palaukti pinigų už jas. E. ir T. Indilai pernai už pieną gaudavo iki 30 ct/l.

Panašios situacijos, kai sunkiai dirbant ūkyje nėra normalių pajamų, ir privertė sutuoktinius atsisakyti karvių. Jos, gerai prižiūrimos, ėsdamos subalansuotą pašarą, gausų vitaminų ir mineralų, buvo produktyvios. Per dieną davė po 40 l ir daugiau pieno. Viena šeimos ūkio 12 veršių atvedusi karvė per metus davė daugiau nei 10 t pieno.

Situacija dar blogėja

E. ir T. Indilai – viena iš Kupiškio r. šeimų, kurios pernai ar kiek ankstėliau pardavė karves dėl mažų pieno supirkimo kainų. Situacija ne tik nesikeičia į gera. Ji blogėja. LPGA direktorius Eimantas Bičius ŪP teigė, kad pieno supirkimo kaina ką tik dar sumažėjo 4 ct. Tad atsisakyti pieno ūkio ketina ir daugiau Kupiškio bei kitų šalies rajonų šeimų, tarp jų – laikančios daugiau nei po 100 melžiamų karvių.

„Mūsų rajone labai daug šeimų atsisakė pieno ūkio. Kasmet vis kas nors išeina iš to „žaidimo“... Ir mes ketiname išeiti. Gautos ES paramos kontrolės laikas jau pasibaigė, todėl galime ramiai uždaryti duris... Bet nėra paprasta sunaikinti ūkį. Juk jį kuriant įdėta daug darbo, o karvės – iš tiesų kaip šeimos nariai. „Karvyte“, – taip sūnus kreipiasi į kiekvieną karvę. Niekada nėra pasakęs „karve“. Atsisakiusieji pieno ūkio pasakoja, kad labai liūdna būna dvi savaites prieš išparduodant karves, o paskui palengvėja“, – ŪP sakė Kupiškio r. Aukštupėnų kaimo ūkininkė Danutė Adamonienė. Jos bei sūnaus Arno ūkyje yra per 400 karvių, iš jų apie 200 – melžiamos, kitos – telyčios.

Godumas stipresnis

Adamonių šeimos pieno ūkis modernizuotas. Karves šeria ir melžia robotai. Karvės produktyvios – per metus kiekviena duoda per 10 t pieno. „Kokio dydžio turi būti pieno ūkis, kad nebūtų nuostolingas?“ – nesupranta D. Adamonienė. Pasak jos, robotai pieno ūkyje yra labai gerai, bet jie neatsipirks, kai tokios žemos pieno supirkimo kainos. Ūkininkė mini priežastį, verčiančią net jos stambų, modernizuotą ūkį stoti į naikintinų pieno ūkių eilę: „Lietuva yra kraštas, kuriame godumas paėmęs viršų. Todėl čia niekada nedidės pieno supirkimo kainos. Be to, daugiau nei 20 metų valstybė nesupranta, kad pienininkystė – galingas verslas. Jam klestint, kaimas būtų gyvas, žmonės turėtų darbo. Dabar kaimas – vos gyvas. Koks absurdo teatras, kai valdžia, aplinkosaugininkai porina apie daugiamečių pievų svarbą. Tuščios kalbos! Leiskite mums, gyvulininkams, normaliai dirbti, tuomet netrūks nei pievų, nei paukštelių.“

Valdžiai įdomu kitkas

VISAS STRAIPSNIS ČIA!

Galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo“ elektroninę leidinio versiją

arba popierinę: el. paštu: platinimas@up.lt,

tel. +370 603 75 963

https://ukininkopatarejas.lt//katalogas/popieriniu-leidiniu-prenumerata/, www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt

bei Perlo terminaluose.

Titulinėje nuotr. – LPGA pirmininkui Jonui Vilioniui ir ilgamečiam šeimos pieno ūkio puoselėtojui Tautviliui Indilui skaudu dėl to, kas vyksta žemės ūkyje.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.