Partizano Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraštis

,,Tai naujas, modernus būdas puoselėti istorinę atmintį bei Centro leidinių prieinamumo didinimą žmonėms, turintiems regos negalią“, – sako LGGRTC Leidybos skyriaus vedėja Laimutė Grikinienė.

,,Skaitykite, kad ir kur būtumėte”, – kviečia ji.

LGGRTC pirmą kartą šį dienoraštį išleido 2002 metais, o 2019 m. buvo išleista jau 6-oji laida. Skirtingo amžiaus ir išsilavinimo skaitytojai giria knygą, ji yra susilaukusi aukščiausių  įvertinimų ne tik Lietuvoje – yra išversta ir į 7 užsienio kalbas.

Apie Liongino Baliukevičiaus – Dzūko dienoraštį

Knygoje – vieno iš partizanų vadų atsiminimai apie metus, praleistus bunkeriuose ir miškuose kovojant už Lietuvos nepriklausomybę.

Lietuvos partizaninio karo didvyrių atsiminimai įkvėpė jau ne vieną skaitytojų kartą. Šalia žymiųjų Juozo Lukšos–Daumanto ir Adolfo Ramanausko–Vanago atsiminimų rikiuojasi ir kitų partizanų vadų kovos patirtys. „Liongino Baliukevičiaus partizano Dzūko dienoraštis“ – viena tokių knygų. Ilgus sovietmečio metus šis partizanų kovotojo dienoraštis gulėjo KGB archyve. Jį surado ir spaudai parengė dabartinis Varėnos rajono savivaldybės meras, istorikas Algis Kašėta.

Versdami šio dienoraščio skyrius, pamatysime tragišką idealisto asmenybę, kuri negailestingos partizanų kovos fone drąsiai žvelgia į ateitį. Ilgametis Liongino Baliukevičiaus–Dzūko bičiulis, gimnazijos draugas Vincas Lapinskas pasakoja, kad Lionginas buvęs darbštus, draugiškas, sąžiningas. Jis nemėgo melo, viskas jam buvo įdomu, visur jis norėjo dalyvauti.

Svarbiausia, Lionginas Baliukevičius buvo didis patriotas. Vėlesnis kovos bendražygis Adolfas Ramanauskas-Vanagas pasakoja, kad pradžioje Lionginas Baliukevičius norėjęs iškeliauti į Vakarus, tačiau bendraudamas su partizanais pasirinko ginkluoto pasipriešinimo sovietų okupacijai kelią. Po pirmo partizanų susitikimo Dzūkas pasirodė Vanagui gana uždaras, nekalbus ir kiek nerangus, tačiau vėliau jiems buvo lemta tapti ištikimiausiais bendražygiais.

Knygoje autorius teigia, jog šios mintys neskirtos viešumai – jas jis rašo tik sau. Jis prašė mirties atveju perduoti dienoraštį broliui Kostui, o visiems kitiems užginė jį atsiversti. Paskutinis partizano noras buvo, kad dienoraštis būtų sunaikintas. Tačiau giliai širdyje jis norėjo būti išgirstas – partizanas kreipiasi į dienoraščio radėją ir skaitytoją sakydamas, kad jei Lietuva jau laisva, tai iš Anapus jis siunčiąs karščiausius sveikinimus. O jei Lietuvos vergija tęsiasi, jis linki dvasinės stiprybės ir nebijoti sunkios dalios.

Lionginas Baliukevičius–Dzūkas – Lietuvos partizaninio judėjimo dalyvis, rezistentas, Dainavos apygardos vadas. Baigęs Alytaus gimnaziją, vaikinas studijavo Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultete. Tarnavo Vietinėje rinktinėje, o po jos išardymo buvo išsiųstas į Čekoslovakiją. Patekęs į Raudonosios armijos nelaisvę, tik per didelius vargus grįžo į Lietuvą kur išsyk įsijungė į partizanų gretas. 1998 m. jam suteiktas pulkininko laipsnis, kartu jis apdovanotas Vyčio kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu.

Liongino Baliukevičiaus nuopelnai partizaniniam sąjūdžiui buvo įvertinti dar jam esant gyvam. L. Baliukevičius-Dzūkas „už ypatingą pasišventimą LLKS labui ir nepaprastą uolumą“ 1949 metų gruodžio 24 dieną Pietų Lietuvos srities vado Adolfo Ramanausko-Vanago įsakymu „atžymėtas Laisvės Kovos Kryžiumi II laipsnio“.

Šiandien dienoraščio autoriaus mintys cituojamos ne tik partizaninį karą tiriančių istorikų darbuose, jos suteikia kūrybinį polėkį literatūros bei muzikos žmonėms. Remdamasis dienoraščiu, rašytojas Vytautas V. Landsbergis sukūrė ir režisavo pjesę „Bunkeris“, sulaukusią žiūrovų pripažinimo. Populiarios jaunimo muzikos grupės „Skylė“ nariai, įkvėpti dienoraščio, išleido albumą „Broliai“, kuriame klausytojui naujai, bet raiškiai ir suvokiamai atkuriama miško brolių kovos dvasia ir prasmė.

Partizano Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraštis / 1948 m. birželio 23–1949 m. birželio 6 d. (audioknyga)

Audioknygą galite įsigyti: ČIA, taip pat ČIA bei ČIA.

LGGRTC informacija