Pasaulio kanjonų grožis pavergia lietuvių širdis (nuotraukų galerija)

Kanjoningas, arba laipiojimas kriokliais ir tarpekliais, – pas mus mažai žinomas sportas ir laisvalaikio pomėgis. Rolandas Žygas – fotografas, klubo „XGenomas“ vadovas, Lietuvoje pirmasis pradėjo rengti keliones po pasaulio kanjonus. Jis įveikė 59 tarpeklius Naujojoje Zelandijoje, Jordanijoje, Korsikoje, Italijoje ir kitose šalyse, o nepaprastą kanjonų ir aplankytų šalių grožį įamžino fotografijose.

Susidomėjo pirmieji Rolandas Žygas gyvena intensyviu kelionių ritmu. Šiais metais jis lankėsi Patagonijoje, Islandijoje, Šiaurės Italijoje, Indijoje – Ladako regione, dar planuoja nuvykti į Šveicariją. Jau aiškūs ir ateinančių metų planai, vedantys aplink visą Žemės rutulį. Tai turėtų būti kanjonas Omane, Prancūzijai priklausanti Reunjono sala prie Madagaskaro ir Lofotenų salos Norvegijos šiaurėje. Kai tokia plati kelionių geografija, R. Žygui sunku išskirti vieną pačią įspūdingiausią kelionę. Galbūt tai galėtų būti ypatingo grožio Patagonija, nors klimatas joje labai atšiaurus, oras staigiai keičiasi, sunkiai nuspėjamas kaip ir Islandijoje. „Nepaisydamas oro kaprizų, norėčiau ten grįžti dar ne kartą ir keliauti naujais maršrutais, – sako Rolandas. – Pasitaiko tokių vietovių, kurias pamatei ir užtenka vieno karto, o Patagonija vienu žvilgsniu neaprėpiama. Bent kartą gyvenime visiems rekomenduočiau nuvykti į šį tolimą Čilės Andų kalnų regioną.“ R. Žygo vadovaujamas klubas „XGenomas“ susibūrė prieš dešimt metų. Viskas vyko neplanuotai, atsitiktinai. Tiesiog gerų draugų kompanija susibūrė kelionei, susidraugavo, visus sujungė bendri interesai. Iš pradžių kelionės buvo organizuojamos sau, draugams, paskui pradėjo važinėti į tolimesnius kraštus kaip klubas. Dabar iš ankstesnių klubo draugų liko tik keli – visus užgriuvo šeimos rūpesčiai, gimė vaikai. „Keliones pradėjau nuo kalnų žygių, domino alpinizmas ir vandens sportas. Dabar mūsų klubas išskirtinis tuo, kad propaguoja kanjoningą. Tai gana jauna sporto rūšis, 1985 metais atsiradusi Prancūzijoje. Lietuvoje apie kanjoningą mažai žinoma, mes buvome pirmieji, pradėję rengti laipiojimus po kanjonus, esame praėję daugiausia maršrutų“, – tvirtina R. Žygas.

Po lietaus – pavojinga Klubo ir kelionių vadovui teko tyrinėti Jordanijos kanjonus, perėjo devynis tarpeklius. „Pirmieji parodėme lietuviams tą grožį. Neįtikėtina, koks gali būti uolienų spalvingumas. Tikriausiai tada ir sužavėjo tarpekliai. Jais laipiojome Naujojoje Zelandijoje, išmaišėme ir Europą – daug maršrutų yra Ispanijoje, Graikijoje, Prancūzijoje, Italijoje“, – pasakoja Rolandas. Kad ir kokie būtų tarpekliai – siauresni ar platesni, visuose galioja viena taisyklė: po stipraus lietaus juose būti pavojinga. „Akimirksniu gali pakilti vanduo iki dviejų metrų. Tiesiog matai, kaip ateina banga ir viską nuplauna savo kelyje“, – įspūdžiais dalijasi patyręs keliautojas. Jordanijoje kanjono šlaitai padengti dulkėmis. Kai lyja, dulkės nesugeria vandens, viskas kartu nugarma žemyn į tarpeklį ir per dvi minutes pliūpteli purvini kriokliai. „Kol nepamatai savo akimis, negali patikėti. Stichija baisi, keturių tonų akmens luitus gali perstumti iš vieno kranto į kitą“, – tvirtina R. Žygas. Tokių vaizdų jam teko regėti Korsikoje ir Jordanijoje. Tad jei prognozuojamas stiprus lietus, į tarpeklius leistis negalima. Nebent jis platus ir į jį lipama be virvių.

Atsisėdus ant srovės Laipiojimas kanjonais pa-prastai organizuojamas vienos dienos maršrutais. Transportas priveža turistus prie nusileidimo į upę vietos. Žygeiviai pasiima tik virves ir persirengti sausus drabužius, kurie būna sudėti į neperšlampamus maišus. Kanjonininkai taip pat dėvi kūną šildančius hidrokostiumus, nes apačioje vėsu, užsideda šalmus. Į viršų lipti nereikia, maršrute numatytas išėjimas iš tarpeklio, kur netoliese laukia automobilis. Klubo nariams Ispanijoje teko keliauti 12 valandų maršrutu, Šiaurės Italijoje laipiojo kriokliais 11 valandų. „Su nakvyne keliavome tik Jordanijoje. Ten nakvojome tarpeklio apačioje. Kaip tik naktį kilo staigus potvynis. Laimei, viskas baigėsi gerai“, – prisimena Rolandas. Kanjoningui nereikia specialių įgūdžių, laipiojimo technikos kaip alpinizmui. Pakanka mokėti plaukti, o nusileisti virvėmis žemyn visai nesunku. Žinoma, nepatyręs laipiotojas leisis 3–4 kartus ilgiau. „Leidžiantis žemyn šokinėjama uolomis, čiuožiama „atsisėdus“ ant krioklio srovės kaip bobslėjaus trasoje ar tiesiog šokama žemyn į vandens baseinus“, – pasakoja klubo vadovas. Jeigu nebijai šokti į vandenį iš 10 metrų aukščio, virvių net ir nereikia. Pasak pašnekovo, naujokams tai sukelia ypač daug emocijų, kurios išsilieja vaizdingais palyginimais: „Buvo strioko, bet svarbu tinkamai atsisėsti ant srovės, atsipalaiduoti, apie nieką negalvoti, ir jau esi apačioje“, „Akys didelės iš baimės, bet laimės pilnos kelnės“, „Šlapias reikalas“ ir panašiais. Dar smagiau stebėti iš šalies, kai nuo neaukšto krioklio žygeiviai kaip akmenukai pliumpteli žemyn į skaidrius ežeriukus ir nuplaukia „varlyte“ pasroviui, nešami smaragdinės srovės tarpekliu žemyn. Prieš pavojingesnes vietas, susiaurėjimus, statesnes uolas, sraunesnes sroves porelės suspėja ir bučinukais apsikeisti.

Šlapi ir sausi Žygio kriokliais ir tarpekliais ritmą diktuoja gamta. Svarbu įvertinti savo galimybes ir stebėti vandens pokyčius. Jei tarpeklio apačioje vandens per gilu ir nėra saugu įveikti maršrutą, geriau pasigrožėti kanjonu iš viršaus. Pasitaiko sudėtingų krioklių, norint jais nusileisti, reikia nebijoti vandens. Laipiotojas turi būti pasiruošęs stipriam dušui, apačioje jo gali laukti sūkurinės srovės, iš kurių reikia išplaukti. Kartais šios srovės įtraukia maišus su daiktais į 7–8 metrų gylį, prireikia daug pastangų norint juos ištraukti. R. Žygas susižavėjo Madeiros tarpekliais. Šioje saloje jų priskaičiuojama per 100, o įdomių kanjoningo maršrutų yra apie 20. Tarpekliai ilgi, statūs, daug nuostabių, stačių nusileidimų. Kanjonai gana aukšti, norint nusileisti kriokliais neretai prireikia 80 metrų ilgio virvės. Tarpekliuose vanduo dažniausiai vėsus – būtina dėvėti hidrokostiumą. Tik Korsika buvo išimtis: teko patirti, kad vanduo gali būti ir šiltas. Pasitaiko ir sausų tarpeklių. Tokiais teko laipioti Kretoje. Šioje saloje geriausias laikas kanjonininkams – kovo mėnuo, tuomet vandens daugiausia. Lietuvių grupė keliavo gegužę ir vandens rado tik maršruto pradžioje. Toliau tekėdamas, jis surenkamas į vamzdžius ir nukreipiamas į šilt­namių drėkinimo sistemas. Kanjonų apačioje aptiko išlikusį baseiną su vandeniu, bet nuo jo dvelkė nekoks sieros kvapas. Dar viena nemaloni staigmena – tuščių plastikinių butelių sankaupa, šiukšlių kapinynas. Aukščiau įsikūręs kaimas, matyt, žmonės verčia šiukšles į kanjoną galvodami, kad vanduo jas išplaus. Nepaisant to, kanjonai Kretoje labai įdomūs ir gražūs.

Rita Šemelytė

Rolando Žygo nuotraukos

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.