Paskui gamtos šauksmą – į prosenelio ūkį

– Mantai, nuo ko prasidėjo jūsų ūkinė veikla?

– Augau kaime, mano diedukai ir proseneliai ūkininkavo (tik tėvai nebe), todėl ūkinė veikla man visuomet buvo artima. Kurį laiką studijavau ir dirbau Vilniuje, bet visąlaik traukė prie kaimo. Nuo pirmadienio iki penktadienio gyvendavau laukimu, kada grįšiu į namus. Po kelerių metų tokių kelionių nusipirkau prosenelių sodybą su trupučiu žemės ir pabandžiau ūkininkauti. Kadangi žemės buvo nedaug, pasirinkau avininkystę ir triušininkystę. Iš pradžių šios veiklos atrodė kiek nišinės, bet, atsižvelgiant į galimybes, jos buvo optimalios. Triušių per sezoną laikau daugiausia 300: daugiau nebespėčiau fiziškai, nes jų priežiūra reikalauja daug rankų darbo, procesų automatizuoti nėra kaip. Avininkystė laikui bėgant išsiplėtė, dabar laikau 250 avių, bet norėčiau dar didinti bandą, o kartu ir ūkio pelningumą.

– Tačiau avys taip pat reikalauja daug rankų darbo?

– Kaip pažiūrėsi. Man, lyginant avininkystę su triušininkyste, triušiai reikalauja gerokai daugiau rankų darbo. Juos kasdien reikia šerti, valyti gardus ir panašiai. Nepaleisi, kaip avių, ganytis į aptvarą, kur galėtum tik užvažiuoti pasižiūrėti, ar turi geriamojo vandens ir ar nepasibaigusi druska. Su avininkyste yra daug paprasčiau, nes tai didesnis ir lengviau prižiūrimas gyvūnas. Tikro rankų darbo reikalauja tik kanopų priežiūra ir vilnos kirpimas. Taip pat kažkokios pagalbos prireikia ėriavimosi metu, tada būni „pririštas“ prie ūkinio pastato, turi nuolatos stebėti per kameras, ar kažkam nereikia pagalbos. Visgi, užsiimant avininkyste, gali susiplanuoti darbus, pavyzdžiui, nukirminimą derinti su kirpimu ar kanopų priežiūra. Taip pat daugiau užimtas esi vasaros metu, nes reikia tverti gardus, ruošti pašarus, tačiau tai ne karvės, kurias turi melžti rytą vakarą ir tikrai būti pririštas ūkyje. Mano atveju, jei kažkur turiu išvažiuoti, nereikia darbų kažkam perleisti. Avys net nustemba, jei per dažnai ar per anksti užeinu į ūkinį pastatą, žiūri sutrikusios, kodėl aš taip anksti atėjau – kaip savininkas, mėgsta ilgiau pamiegoti (šypsosi).

– Ar ūkyje viską darote vienas, ar samdotės darbuotojų?

– Kol kas pavyksta susitvarkyti vienam. Dar papildomai dirbu apsaugos įmonėje. Prireikus, pagelbsti šeimos nariai ar draugė. Samdomų darbuotojų neturiu. Kai reikėjo pagalbos keletui dienų su avių vakcinacija nuo mėlynojo liežuvio ligos (MLL), ieškojau samdomos pagalbos, bet neatsirado.

– Iš kur sėmėtės žinių apie avių, triušių auginimą?

– Triušius laikė prosenelis, aš su jais užaugau, tai viską žinojau, mokėjau, reikėjo tik pagilinti žinias, todėl informacijos ieškojau internete, knygose. Avininkystės irgi mokiausi iš knygų, interneto, taip pat nepraleidau nė vienų organizuotų Avių augintojų asociacijos (AAA) mokymų. Visgi, svarbiausios žinios ir įgūdžiai atsirado jau praktikuojantis.

– Kas jums yra maloniausia ūkininkavimo veikloje, o kas kelia daugiausia iššūkių?

– Maloniausia yra ryšys su gamta, galimybė būti arčiau gamtos. Pažiūri pro langą, o ten stirna bėga su jaunikliu (šypsosi). Ūkininkavimas man yra ir pomėgis, ir gyvenimo būdas, artima, širdžiai miela veikla. Nesu iš tų, kurie kažko imtųsi nesvarstę, mėtytųsi nuo vieno dalyko prie kito: kaip pradėjau su avininkyste ir triušininkyste, taip ir tęsiu, nes man šios veiklos patinka.

O didžiausias iššūkis avininkystėje yra vilkai. Turi stengtis, kaip įmanoma, apsaugoti bandą nuo pavojaus. Taip pat retkarčiais paplintančios ligos. Pasinaudojęs kompensacija, šiemet suvakcinavau bandą nuo MLL, taip pat esu pasinaudojęs ne viena prevencine parama iš Nacionalinės mokėjimo agentūros (NMA) ir savivaldybės apsisaugoti nuo vilkų. Visgi šimtaprocentinės apsaugos nėra, bet bent arčiau namų esančius laukus aptvėriau saugesne stacionaria tvora, taip pat pastiprinau tinklu tvoras, kur avys laikosi rudenį, kad vilkas bent jau nepatektų į ūkinį pastatą, kaip buvo nutikę vienais metais. Jei ne vaizdo įrašas, niekas nebūtų patikėjęs mano pasakojimu.

– Ar seniai avių priežiūrai ir saugumui užtikrinti pasitelkėte stebėjimo kameras?

– Tikriausiai jau prieš dešimt metų. Jos labai praverčia ėriavimosi metu. Labai sudėtinga nuolat vaikščioti į ūkinį pastatą ir kaskart prikelti avis, nes įėjus visos sukyla. Per kameras gali nuotoliu stebėti ir pamatyti, kada reikia pagalbos. Jeigu viena avis atsivedė ir prižiūri savo jauniklį, nieko nereikia. Bet jei atsiranda kokie du, jau reikia pasižiūrėti. Taip pat pasitaiko, kad ryte atėjęs randi būrį ėriukų ir sudėtinga atrinkti, kur kurio mama. Atsuki įrašą, pasižiūri ir suskirstai, kaip priklauso. Tai ypač svarbu, kai ėriuojasi pirmakartės avys, nes atsiskyrusį ir kvapo netekusį jauniklį jos atstumia – nebeįsiūlysi. Tai kameros labai gelbsti ir suteikia galimybę nebūti „pririštam“ prie ūkinio pastato.

– Kokią produkciją tiekia jūsų ūkis?

– Pastaruoju metu ėriukai keliauja į užsienį tolesniam auginimui arba ganymui saulės elektrinių parkuose. Didelėse, saugia tvora užtvertose teritorijose saulės kolektoriai įrengiami saugiame aukštyje, kad besiganydamos avys jų neapgadintų. Per vasarą ėriukai ganosi, augina svorį, o rudenį žmonės turi kokybiškos mėsos. Triušius taip pat parduodu gyvus, nebent kažkas iš savų labai nori, tada parūpinu mėsos.

– Gana įprasta, kad avių augintojai kažką daro su vilna. Kaip yra jūsų atveju?

– Ne. Tam nelieka laiko ir pomėgio nelabai turiu kažką gaminti iš vilnos. Buvo pabandymų, taip pat visos AAA siekių vilna šiltinti pastatus, bet idėja liko neįgyvendinta. Už simbolinę kainą parduodu vilną, kažkas ja šiltinasi ūkinius pastatus, kažkas velia kilimus, verpiasi, bet pats nieko nedarau. Negali gi visko spėti.

– Ar ketinate plėsti ūkį?

– Norėtųsi, bet plėtra priklauso nuo žemių ploto: kiek gali prisigaminti pašarų ir išganyti avių. Jei prisipirksi tiek avių, kad reikės pirkti ir pašarus, finansiškai neapsimokės. Norėtųsi laikyti dar vieną grynaveislių sufolkų avių bandą. Tai viena produktyviausių veislių, pasižyminti aukštomis mėsinėmis savybėmis. Geros genetikos avinai yra tinkami gerinti bet kokią avių bandą, todėl mano tikslas yra turėti grynaveislių sufolkų avių bandą su gera genetika.

– Žemės ūkyje vis kalbama apie klimato iššūkius. Ar jie kažkaip palietė jūsų veiklą?

– Taip, gan dažnokai tenka susidurti su klimato iššūkiais. Gali atrodyti, kad ūkininkai visą laiką skundžiasi, bet jeigu gamta tave nuskriaudė, tai natūralu, kad tu taip ir pasakai. Juk būna šalnų, sausros periodų, lietingų metų. Viskas, ko būna per daug, gali lemti nuostolius žemės ūkyje. Pavyzdžiui, pernai, pirmą kartą per 15 ūkininkavimo metų gegužės mėn. pievose nušalo žolė, nes tris ar keturias dienas iš eilės buvo šalnos iki –10 °C. Dėl to pritrūkome šieno, negalėjome pasiruošti pakankamai pašarų žiemai. Jei pasitaiko sausra, iškart mažesnis javų derlius. O kartais įvyksta paprasčiausia „vagystė“, kai nupjauni žolę, bet negali jos susukti į ritinius, nes nėra nė vienos dienos, kad nelytų. Žodžiu, iššūkių pasitaiko nuolat. Kad jie kasmet didėja ar dažnėja, nepasakyčiau, bet tikrai jų patiriame.

– Kokių savybių reikia ūkininkui, ypač užsiimant gyvulininkyste?

– Tikriausiai vienos savybės nėra, reikia viso komplekso. Manau, kad svarbu turėti ryšį su gamta, tačiau neperspaustą. Jei būsi vegetaras ar pan., gali būti sunku auginti gyvulius, nes reikia suprasti, kad ūkiniai gyvūnai nėra nei šuniukai, nei kačiukai. Tačiau juos taip pat būtina gerbti, prižiūrėti ir užtikrinti tinkamą veterinarinę priežiūrą. Taip pat ūkininkui reikia turėti fizinių jėgų, valios, kantrybės ir gebėjimo matyti plika akimi daugiau, nei gali kiti. Atėjęs į dviejų šimtų avių bandą, iškart pastebiu, jei kuriai nors kas nors negerai, nors kitam žmogui jos visos atrodytų vienodos. Svarbiausia, manau, kaip ir visuose darbuose, daryti tai, ką mėgsti ir kas tau prie širdies. Tada natūraliai labiau rūpės, daugiau gilinsiesi, stengsiesi išmokti, tobulėsi – ir viskas pavyks.

– Ar daugėja jaunųjų ūkininkų, ar tik išmokų medžiotojų?

– Taip, ir aš socialiniuose tinkluose matau, kad daug kas keliasi į kaimiškas vietoves, atsiranda įvairios nišinės ūkinės veiklos. NMA taip pat mačiau rizikingų ūkinių veiklų rėmimą. Aš labai norėčiau, kad tie žmonės, kurie pradeda ūkininkauti, tikrai tuo užsiimtų, o ne tik siektų gauti finansavimą jaunųjų ūkininkų įsikūrimui, nes tokie atvejai skatina požiūrį, kad visi ūkininkai tik siekia įsisavinti lėšas ir nieko nedaryti. Jei tikrai žmogus persikėlė į kaimą ir užsiims ūkine veikla, tai yra sveikintina, nes turi atsirasti kitokios jaunosios kartos ūkininkų, ne tik stambiųjų žemvaldžių vaikų ar giminaičių. Pradedantiesiems norėčiau patarti būti kantriems, nesitikėti, kad viskas greitai įvyks ir bus labai paprasta. Pati pradžia būna sunkiausia, o paskui po truputį viskas lengvėja.

Manto JANČIUKO nuotraukos

Projektą iš dalies finansuoja