Paskutinis Vaitiekūnų kaimo Poška. Iš ciklo “Vaitiekūnų žmonės” (3)

Vyresnieji vaitiekūniškiai prisimena, kur stovėjo Liudviko ir Elenos Poškų sodyba. (Tai buvo mano seneliai.) Liudvikas žuvo dar prieš Antrąjį pasaulinį karą. Jis buvo kelių meistras, bet neprigirdėjo. Taisė žmogus kelią prie Pyplių kaimo priklaupęs ir neišgirdo, jog nuo Grinkiškio atūžia mašinėlė. Ir partrenkė ji darbininką. Neilgai pagyvenęs, mirė. Elena Poškienė bylinėjosi teisme, bet veltui, nes šoferis tvirtino signalizavęs ne kartą ir nesitikėjęs, jog kelininkas nepasitrauks.

Dabar Liudviko ir Elenos Poškų sodybos vietoje – plynas laukas, kaip ir ten, kur stūksojo jų kaimynų Antano Mikalčiaus, Liongino Noreikos, Kazimiero Čeko, Elenos Turskienės, Vinco ir Juliaus Kavaliauskų ir kitų čionykščių žmonių vienkiemiai.

Jau seniai nebėra ir Antano bei Emilijos Poškų sodybos, buvusios netoli vieškelio Vaitiekūnai – Vosiliškis, už vadinamosios Kuprynės. Antanas Poška (dokumentuose ir ant antkapio Vosiliškio kapinėse – Paškevičius) buvo atsikraustęs čia iš Pociūnėlių. Mėgo vaikščioti basas, gal todėl vaitiekūniškiai jį vadino Rasabraukiu.

Kitų dviejų Poškų šeimų sodybos tebėra Vaitiekūnuose, nors ir be senųjų savo šeimininkų. Didelis Vinco Poškos vienkiemis ir dabar traukia akį dešinėje kelio iš Vaitiekūnų į Juodelius pusėje, priešais Kranauskynę. Vincas ir Bronė Poškos užaugino du sūnus – Bronių ir Algirdą, abu taip pat gyveno Vaitiekūnuose. Algirdas „susikomplektavo“ visą šeimą. O Bronius liko nevedęs ir daug metų buvo ne vienos čionykščio „Spindulio“ kolūkio panelės svajonė, mat buvo ne tik išlakus vyras, bet ir pirmaujantis ūkio kombainininkas. Gavęs paskyrą motociklui „Emka“ su lopšeliu, solidžiai parburgzdavo juo iš darbo į tėvų sodybą, kurios viename gale gyveno jis, o kitoje Algis (po tėvelių mirties). „Spindulyje“ Broniaus motociklas buvo, kaip dabar pasakytų, krūčiausias.

Be to, Bronius nebuvo girtuoklis, kas moterų sudaromuose vietos vyrų reitinguose irgi garantavo aukštą vietą. Deja, nei viena jo taip ir nesupakavo 0¢ nesuprantu, kodėl.

Dabar Bronius, Algis, jų tėvai, o ir Algio žmona ilsisi unikaliose Vaitiekūnų kapinaitėse. Unikaliose todėl, jog kažin ar dar yra Lietuvoje kapinių, kurių papėdę skalautų vanduo, kaip atsitiko čia Vaitiekūnuose, patvenkus Šušvę.

Priešais Vinco Poškos vienkiemį,  prie minėto vieškelio į Grinkiškį, tebestovi ir buvęs Adolfo Poškos – Vinco brolio – baltų plytų namas, tik priklauso jau kitiems šeimininkams. Adolfui mirus, jame dar ilgai gyveno jo sūnus Jonas Poška. Pastatytas tas mūrinukas nelabai seniai, o ligi tol senoji sodyba dunksojo beveik ant pat Šušvės šlaito, tik per karą sudegė. Kitas Adolfo Poškos sūnus Mykolas Vytautas yra gydytojas, dirba Klaipėdoje.

Išvardinau keturias vaitiekūniškių Poškų šeimas, metas paminėti ir penktąją – Liudą ir Eleną Poškas, kurių gelsvų plytų namas šviečia gyvenvietės viduryje, tik jau irgi turi kitą šeimininką. Dabar namus stato profesionalūs statybininkai, o Liudas Poška jį pasistatė pats, iš įvairiose vietose surankiotų plytų. Tikriausiai tada, maždaug 1960 metais, tai buvo vienas pirmųjų mūrinių namų Vaitiekūnuose ir jo gyventojai pagrįstai galėjo tuo didžiuotis. Ligi tol Liudas ir Elena gyveno molinėje „lepenkoje“ netoli Antano Mikalčiaus, prieš tai – pamiškėje už Pyplių. Žmonės kalbėjo, kad šioje sodyboje vaidendavosi; kai kartą Liudo Poškos apie tai paklausiau, šis nusijuokė: „Ne vaiduokliai ten ateidavo, o partizanai“.

Liudas buvo minėtojo Liudviko Poškos jauniausias sūnus, taigi – mano dėdė. Turėjo jis ir antrą vardą – Alfonsas, tačiau vaitiekūniškiai vadino jį Liudviku. O kad jo žmona Mikalčiūtė-Poškienė turėjo tokį pat Elenos vardą, kaip ir anyta, tai sutapimas. Ji mirė anksčiau už savo vyrą. Visos trys jų dukterys ištekėjo ir išsiskirstė po Lietuvą.

Deja, nei vienų Poškų iš Vaitiekūnų sodybose neliko gyventi vaikai. Jie svetur  susikūrė savo gyvenimus – kas ištekėjo, kas vedė. Poškų Vaitiekūnuose nebėra. Todėl kiek plačiau papasakosiu apie savo dėdę Liudą – paskutinįjį Vaitiekūnų kaimo Pošką.

Vaitiekūnuose apie tokius kaip jis sakydavo – šposininkas. „Pasitaikydavo, jog mūsų fermoje tada, kai milždavome karves, būdavo ir tavo brolis, irgi šposininkas, Alfonsas Žemulis, ir Liudvikas Poška. Alfonsas šerdavo karves kombikorma, o mus anekdotais. O dar ir Liudvikas pašarų atveždavo. Tai jiedu lenktyniaudami tiek skeldavo anekdotų ir kitokių šposų, kad visi darbai sustodavo. Fermos vedėja Vida bandydavo bartis, bet kad ir pati springdavo iš juoko“, – pasakojo man vaitiekūniškė Janina Levanaitė.

Kokioje kompanijoje bebūtų – Liudas Poška su savo juokais, savita kalba atsidurdavo dėmesio centre ir tai jam patiko. Gal buvo iš prigimties aktorius. Turėjo gražų balsą, jaunystėje mėgo dainuoti, vėliau giedodavo laidotuvėse.

Kadangi buvome giminės, susitikdavome neretai, ypač jam senstant. Lankydamas tėviškę, užsukdavau ir į jo kiemą. Pasitikdavo su plačia poškiška šypsena. Tačiau vis neateidavo į galvą įjungti diktofoną. Tik sykį susiprotėjau. Bet Liudas Poška jau prastai girdėjo (gal genai į tėtį), jo klausos aparatas neveikė ir dėdė, kaip supratau, mažai girdėjo, ko klausiau.

Vis dėlto pateikiu bent dalį mūsų pašnekesio. Pašnekovo kalba autentiška.

– Pamenu, najau į autobusų stotelę. Žiūriu, tokia merga: mažiukė, tokio didumo (rodo ranka sulig stalu), rūko, o kosėja, o apsipylus dūmais! Tai aš atbuls, atbuls… Ai, kas daras.

Tai ka kai kurių vaikai nieka i nemata – tiktai dūmai cigariukų i alus. I viskas. Paauga – i man reik taip. Ai, ką padarysi.

Sakyk man biškį garsiau – man biškį su klausa (negerai). Turiu aparatą – i ką, i nieko nė, labai velniškai jautrus. Kad būtų kam uždėt, o daba pats deduosi, neužsidedu gerai – ten pasireguliuoj, i tik biškį brūkšt – kad surink, net klausytis nemožna. Na tai va Zakarevitienei vaikai nupirko tokį mažytį, aštuonis šimtus mokėjo, įsikiša jis į ausį. Tai sakau – kaip jis Janei? Saka – viskas gerai, bet labai jautrus, biškį ausį brūkšt – ka pasiunt rėkt… Su juo taip – užsidėjai, najai į bažnytėlę i ten sėdėk ramiai. Arba užsidėjai i rašyk sau. O kaimo žmogui – ne.

– Arba prie televizoriaus?

– Nu taip.

– Mano mama jau irgi nebeprigirdėjo. O jums kiek dabar – berods 85?

– Dvadcatj vasmovo. Dvidešimt aštuntų aš (1928). Man jau vosemdesiatj semj (87).

– Tai jums reikia pergyventi savo sesę – mano mamą. Ji mirė būdama 89. Keturių mėnesių pritrūko iki 90. O dukros atvažiuoja?

– Atvažiuoja. O ką daba – jau bobulkos jos, jau ne penkiolika. Metai ain. Jau savo lizdas, savo šeimos, jau močiutės. O kam tu senis reikalings? Pasenai i duok galvą į sieną (juokiasi).

– Mano senelis iš tėvo pusės gyveno Juodeliuose, mirė 1918 metais.

– Ooo… Seniai.

– Paskui jo žemę perkėlė į vienkiemį prie Miegoto.

– Apie tas žemes. Kai pradėjo devyniasdešimtais sakyt, kad reikia atsiimt – aš nieko neturiu. Tai nuvažiuoju į Grinkiškio apylinkę, moteriškė tokia tamsi saka – a žinai, kur krikštijo? Sakau žinau – Vosilišky, Raseinių rajone. Duosiu, saka, tau antrašą – pamėgik į Raseinius parašyt. Grįžtu aš iš Grinkiškio – Regina (duktė) parvažiavus. Tuoj ji surašė viską, tuoj į pačtą i – antroj savaitėj ateina Urbštienė (laiškanešė), nebėr jau jos gyvųjų tarpe, – duok butelį saka, be butelio negausi (laiško), eik greitai į parduotuvę i parnešk. Visi dokumentai atėjo! Kazimieras buvo mano tėvo tėvas. O mano tėvo vardas Liudvikas buvo, o pase Liudas, tai paskum reikėjo į teismą duot, 30 litų kainavo.

– Liudvikas jaunas mirė – mano mama apie tai pasakojo.

– Nežinau.

– Jis prie kelio dirbo ir mašina užkliudė.

– Aš nežinau, ką rytą valgiau, o prieš tiek metų atsimint…

– Mama sakė, kad jūs tada buvot dar mažiukas ir jos su sese Ona jus augino.

– Ką darysi. (Patylėjęs) Nieko neliko. Dabar Vaitiekūnuose aš vienas atlikau.

– Betgi yra dar vyresnių moterų čia gyvenančių?

– Aš neskaitau bobų. Bobos i katės neužmuši, nemirštamos sielos čia. O iš vyrų mano metų jau nieko neliko. Pranas (Šulskis, kaimynas) trisdešimt šeštų, sykiu augom, susiedas buva. O daugiau – Bolesas Mėžinys atsikėlė, kiti irgi atsikėlę kas iš Vosiliškio, Vadaktų i taip toliau. Vaitiekūnuose aš tik vienas.

– O Volskis Petras? Jam irgi jau daug metų.

– Nu tai jis iš Juodelių. Ne Vaitiekūnų žmogus. I jaunesnis už mane.

– Švėgžda Antanas ilgai gyveno.

– A, tas taip. Ar ne 102 metus. Ale jau miręs.

– Kaip laikas lekia… Gerai prisimenu, kaip jis gyveno prie Miegoto.

– A, taip. Net negaliu kalbėt (juokiasi). Gyvenims ain.

Turiu tiliponą (rodo), susišnekam su merginom (dukromis). Susitariau, kada susiskambinsma, aš jo nesinešioju. Bu buva man su juo du sykiu tokie šposai. Pas Žydrę (dukterį) tada gyvenau – pusę dviejų nakties nušvito, nušvito tilipons. Tai kas čia daba, galvoju. Paspaudžiau – rusiškai šnek. Duok, saka, sava adresą, būsime draugai. Išjungiau, jopana! Ant rytojaus pasakiau Žydrei, ji saka – gerai, ka nešnekėjai.

Po kiek laika parvažiavau aš į Vaitiekūnus – keli metai atgal – irgi, rupūžė (telefonas) naktį, pusę trijų, šnek, prašo tilipono numerį. Tai daba čia jį palieku, o miegu kitam kambary. Jeigu reikia, aš mergicom paskambinu – taip susitarėm.

Ale rupūže, kas čia šiemet bus – Sekminės jau, o kur vasara? Maudytis jau reik, o ka megztinio reikia, taip šalta. O pats gražiausias mėnuo. Kai saka – jei nebuva žiemos, tai nebus i vasaros. Rytoj da šalčiau praneša, laikrašty perskaičiau.

– Tai akys dar geros?

– Yra dubultai (akiniai) – užsidedu.

– Dėdė buvot ir likot šposininkas.

– Nu taip, bet ta arantacija čia gali per porą valandų pasikeist. Jau daba tokiam amžiuj ti jau… (Patylėjęs) Radviliškio mieste autobusu važiavom – atain – o mūsų autobusas tada stovėjo – moteriška. Švariai apsirengus, apsipirkus. Saka – kaip man papult į Panevėžį? Vairuotojas saka – močiute, čia ne tas autobusas, kurio tau reik. Tamsta niekur čia neplavinėk, sėsk daba į mano autobusą, aš nuvešiu į policiją i palauksiu. Ataina jis nuvežęs, mes sėdim, i saka – arantaciją visai praradus, nesusigaudo nei pavardės… O da nešas prisipirkus. Taigi atims koks piemuo. Dabar būna – senis pargriūn, kol atsikelia, žiū nieko nebėr.

– Netoli mūsų sodybos vietos dar ilgai buvo Algio Brazausko sodyba, bet jau ir ji nugriauta.

– Tai Vita (Brazausko duktė) gyvena čia kaime.

– Arčiausiai iš buvusių vienkiemių dar gyvena Janė Levanaitė. O daugiau nieko.

– Tai saka, Paliuk, Čeko sodybos vietoj da šulinys y?

– Taip. Ir medis prie šulinio. O mūsų sodybos vietoje akmenys iš laukų surinkti.

– Suprask, taip tik mums atrodo, kad buvo vakar. Ajom (anksčiau) su moteriškėm per pagrabus giedot. Atrodo, vakar, o pasakė man – dešimt metų jau… Nusigandau.

Paskutinę 2017 metų liepos dieną Liudas Alfonsas Poška užgeso Radviliškio slaugos ligoninėje. Jam buvo 89 – vyriausias ir paskutinis Poška Vaitiekūnuose.

Feliksas ŽEMULIS / RADVILIŠKIO KRAŠTAS