Pasvaliečio namuose – bene vienintelė tokia kolekcija pasaulyje

Kaip tikina pats Imantas – tai vienintelė pasaulyje tokia kolekcija.

– Prieš dvejus metus netikėtai pagalvojau, kad norėčiau nusipirkti kokį senovinį elektroninį instrumentą. Pasvalietis bičiulis Gintautas Čepukaitis pasiūlė nuvažiuoti į Vaškus. Ten kultūros namuose radau sintezatorių „Vilnius 5“.Tai didžiausias (pusę automobilio užimantis) ir daugiausiai galimybių turėjęs anuomet Lietuvoje gamintas instrumentas. Su sąlyga, jog restauruosiu, gavau jį dovanų. Parsivežiau namo. Ėmiau ieškoti, kur parašyta „Vilnius 5“. Žinojau, kad jis taip vadinasi, bet vietoj lietuviško užrašo visur švietė rusiškas – „Электроника ЭМ-01“. Pradėjau ieškoti informacijos ir… nieko neradau. Tai paskatino mane domėtis šiais instrumentais. Taip žingsnis po žingsnio prasidėjo mano kelionė, – prisimena I. Pakalnis.

Per dvejus metus vyras surinko visus „Ventos“ gamintus muzikos instrumentų modelius bei daug kitų, sovietiniame bloke gamintų elektroninių instrumentų. Dabar jų Imanto kolekcijoje netoli šimto.

Imanto Pakalnio vaikystė prabėgo Joniškėlyje, vėliau šeima persikėlė į Pasvalį. Grafikos dizaineriu Vilniuje dirbantis vyras daug metų dirbo didžėjumi ir organizavo elektroninės muzikos renginius. O vienas iš Imanto prosenelių buvo garsus nuo Pakruojo krašto kilęs fleitininkas – virtuozas, kompozitorius, dirigentas, pedagogas Juozas Pakalnis!

– Muzika – mano genuose, – šypsosi kolekcionierius.

Domėjimasis sintezatoriais Imantą suvedė su garsiu kompozitoriumi, pedagogu, pirmosios elektroninės muzikos grupės Lietuvoje „Argo“ įkūrėju Giedriumi Kuprevičiumi. Jo padedamas pasvalietis susipažino su Valentinu Mitriku – radijo inžinieriumi, kuris ir sukūrė pirmuosius lietuviškus elektroninės muzikos instrumentus.

– Informacijos vis daugėjo. Gavau Kultūros tarybos finansavimą ir sukūriau internetinę svetainę, kurioje yra sukelta mano surinkta informacija apie mūsų šalyje gamintus elektroninius muzikos instrumentus bei pateikiamos bazinės jų charakteristikos. Taip pat sukurta ir virtuali feisbuko bendruomenė.

Siekia išsaugoti istoriją

Internetiniai skelbimų portalai, uždaros feisbuko grupės, muzikantų bendruomenė, draugų ratas – pagrindiniai „taškai“, kuriuose Imantas ieško eilinio pirkinio.

– Kas parduoda? Labai įvairūs žmonės – nuo senų radijo technikų, vyresnių muzikantų iki žmonių, nusipirkusių kieno nors namą ir palėpėje radusių lobį.

O kartais „lobiu“ tampa ir patys pardavėjai.

– Nuvažiuoju apžiūrėti pirkinio, pradedam kalbėtis ir staiga paaiškėja, kad priešais mane – vienas iš buvusių „Ventos“ inžinierių, dirbusių su instrumentais.

Vienų instrumentų modelių buvo „prikepta“ daug, kitų – vos keli šimtai egzempliorių. Iš pastarųjų išlikę vienetai. Deja, bet žmonės ne visada supranta, kokios vertės daiktas stovi jų palėpėje ar rūsyje.

– Teko girdėti ne vieną istoriją, kai sintezatoriaus „viduriai“ buvo priduoti į metalo laužą, o medinis korpusas sudegintas krosnyje. Net tie, kieno namuose užsilikę šie instrumentai, ne visuomet žino, kaip juos reikia saugoti. Drėgmė – didžiausias priešas. Būna, nuvažiuoji apžiūrėti instrumento, o jis taip paveiktas korozijos, kad išgelbėti nebeįmanoma.

Nors kolekcijos pagrindas – sovietiniame bloke gaminti instrumentai, tačiau Imanto kolekcijoje galima rasti pagamintų ir Japonijoje, Italijoje, Amerikoje.

– Pastarųjų istorija pati įdomiausia. Vakarietiški instrumentai į Sovietų Sąjungą dažniausiai patekdavo kontrabanda. Tiesą pasakius, ir paprasti elektroniniai muzikos instrumentai nebuvo prieinami eiliniams žmonėms. Jie buvo brangūs ir įsigyti tokius sau galėjo leisti tik kolūkiai, didesnės įmonės, kultūros namai ar bažnyčios.

Anaiptol ne visi vyro kolekcijoje esantys instrumentai – veikiantys. Kaip juokauja Imantas – darbo restauratoriams jis turi metus į priekį. Beje, ir pastarųjų surasti ne taip paprasta.

– Procesas sudėtingas. Žmonių, kurie išmanytų ir elektroniką, ir muziką – vienetai.

Senų instrumentų prikėlimas naujam gyvenimui – nepigus malonumas. Kaip pasakoja kolekcionierius, kartais už vieną iš užsienio atsiųstą klavišą ar smulkią detalę tenka pakloti net iki šimto eurų.

– Ar negaila pinigų? Ne. Mano tikslas – išsaugoti istoriją. Kita vertus, analoginiai sintezatoriai grįžta į madą, tokie instrumentai brangsta, tad tai yra savotiška investicija.

Vyro kolekcijoje galima rasti instrumentą su Andriaus Mamontovo parašu, ar tokį, koks pavaizduotas ant legendinės grupės „Argo“ vinilinės plokštelės viršelio.

Atskira kategorija – „namudiniai“ instrumentai, pagaminti ne gamykloje, o gabių, nagingų ir talentingų to meto žmonių namuose.

– Kaip pavyzdį galėčiau pateikti kauniečio Stasio Varno sukurtą elektroninį būgnelį. Unikalus savo galimybėmis instrumentas pagamintas namuose. Jų beveik nebelikę. Ačiū pasvaliečiui Juriui Baliūnui – išsaugojo ir padovanojo man.

Planuose – ekspozicija

Atrodytų – darbas padarytas, visi instrumentai surinkti, kolekcija baigta. Tačiau iš tiesų, kolekcionavimas – gyvas ir niekuomet nenutrūkstantis procesas.

– Instrumentas vienas pats niekuomet nebūna. Yra jo kojos, atskirai prijungiami garsiakalbiai, originalūs prijungimo laidai, instrukcijos, įpakavimai ir t. t. Kuo daugiau tokių originalių detalių, tuo eksponatas vertingesnis. Tad darbo ir ieškojimų dar tikrai daug.

Dabar didžioji kolekcijos dalis saugoma Imanto tėvų namuose, tačiau vyras jau galvoja apie rimtas ekspozicijas tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.

Imantas yra užmezgęs ryšius Šveicarijoje su didžiausiu pasaulyje sintezatorių muziejumi SMEM, jo projektas žinomas užsieniečiams.

– Lietuvoje pagaminti instrumentai, žinoma, negalėjo varžytis su vakarietiškais analogais. Tačiau faktas, kad ir pas mus sovietinės okupacijos metais buvo kuriamos muzikinės technologijos, jiems yra įdomus ir aš turiu vilčių, jog ir ten atsiras Lietuvai skirta ekspozicija, kurioje taip pat bus eksponuojama mano kolekcija.

Darbs.lt