Paukštininkystės ūkiui nepabijojo skolintis milijono

„Iš pradžių buvo 200 viščiukų, tada 500, 4 tūkstančiai, 10 tūkstančių. Taip užaugom iki 60 tūkstančių broilerių ūkio. Išsiplėtė ir ūkio ribos – turime vieną fermą Birštono, o dar dvi – Jonavos rajone“, – pasakoja G. Baranauskas.

Kaip pats sako, pradėjo ūkį praktiškai nuo nulio – teko ir pastatus pirkti, juos įrengti, kad atitiktų mėsinių paukščių auginimui keliamus reikalavimus. Verslo pradžia nebuvo lengva: iš bankrutuojančios įmonės nupirktos buvusio komplekso patalpos, pasirodo, turėjo įvairių skolų, kurias teko ir padengti.

„Tuo metu buvo tokia situacija – arba investuoji ir lieki rinkoje, arba iš jos pasitrauki. Nenorėjome važiuoti į užsienį dirbti, buvo toks stiprus noras kažką kurti čia, Lietuvoje. Kreipėmės į skirtingus bankus, tačiau palaikymo nesulaukėme. Vienintelis Medicinos bankas patikėjo mūsų verslo planu ir suteikė kreditą“, – dalijasi G. Baranauskas.

Iš banko skolintasi ne kartą – plečiant ūkį, perkant įrangą vis prireikdavo papildomų investicijų. Taip pasiskolintas ir ūkio plėtrai reikalingas milijonas litų. Paklaustas, ar nebuvo baisu skolintis tokią didelę sumą, ūkininkas nusišypso: „Kai pasitiki savo verslo idėja, matai perspektyvas, tai imi ir darai.“

Iššūkiai nesustabdė

Tarp didžiausių paukštininkystės ūkio patirtų iššūkių – ir 2008–2009 m. ekonominė krizė, kai po naktinio mokesčių perversmo Seime šviežiai atšaldytai mėsai ir paukštienai taikytas lengvatinis PVM buvo pakeltas nuo 5 iki 21 proc.

„Per vieną naktį turėtas verslo planas nuėjo šuniui ant uodegos. Buvo tikrai sunku: išmokėdavome darbuotojams atlyginimus ir nieko nelikdavo, tekdavo vėl pradėti mėnesį nuo nulio. Kitas gal spjautų ir mestų viską, o mes nesutikome pasiduoti“, – prisimena G. Baranauskas.

Nepasiduoti padėjo ne tik tikėjimas, kad viskas bus gerai, bet ir palankus Medicinos banko požiūris į susiklosčiusią situaciją – buvo susitarta dėl kredito mokėjimų atidėjimų: „Vienintelis mums ištiesė pagalbos ranką. Išsilaižėm.“

Pasak Medicinos banko Verslo tarnybos direktoriaus Juliaus Ivaškos, ūkininkams įprastai suteikiami kreditai naujai žemės ūkio technikai arba žemei įsigyti, taip pat įvairioms investicijoms į ūkio atnaujinimą, norimus patobulinimus.

„Kiekvienu atveju yra sprendžiama individualiai, tačiau išties esame linkę įsiklausyti į ūkininkų poreikius ir pasiūlyti abiem pusėms priimtiną sprendimą. Puikiai suprantame, kad ūkininkus gali ištikti ir neplanuoti praradimai dėl mažesnio derliaus ar galvijų bei paukščių ligų, rinkoje kritusių kainų, tokiais atvejais tariamės dėl kredito atidėjimo“, – sako J. Ivaška.

COVID-19 pandemija taip pat nepagailėjo iššūkių – nors tuo metu pašarai brango, paukštienos produkcijos kaina krito.

„Tuo metu irgi dirbome iš inercijos, kad tik neatleistume darbuotojų, nes paukštininkystės ūkyje reikia įdirbio, žinių. Kas tuo metu paleido darbuotojus, iki šiol vargsta ieškodami tinkamų žmonių. Negali bet ko įdarbinti, jei nėra supratimo apie paukščių auginimą – tokiu atveju jau geriau pačiam fermoje miegoti prie viščiukų“, – teigia ūkininkas.

Nors pernai kilusios elektros energijos kainos labai neišgąsdino, G. Baranauskas neslepia, kad pokytis buvo jaučiamas: viščiukų auginimui sunaudojama nemažai elektros, nes jiems būtina nuolat palaikyti 35 laipsnių temperatūrą. Laimei, ant Jonavoje esančios fermos stogo jau spėjo įsirengti saulės elektrinę, šiuo metu planuoja tą patį padaryti ir Birštone.

Išmoktos pamokos

Paklaustas, kokias didžiausias pamokas gavo auginant broilerius, ūkininkas atsako – kad ir kas nutiktų, svarbiausia paukščiams negailėti priežiūros.

„Kai vaikai buvo mažesni, klausdavau, ar buvo fermoje ir pažiūrėjo, kaip viščiukai laikosi, tie stebėdavosi – o ką ten žiūrėti. O juk reikia atsisėsti ir ramiai stebėti, kaip jie jaučiasi, ar jie juda, guli, gal krapštosi. Tai yra gyvas padaras. Neįdėsi pastangų, nebus ir rezultato. Žinoma, dabar lengviau, viskas kompiuterizuota, bet reikia ir tą kompiuterį prižiūrėti, ir suprasti, ko reikia paukščiams“, – sako G. Baranauskas.

Kita svarbi pamoka – turint tokias dideles fermas vis dėlto negailėti paukščiams vietos, nes maži ir dideli viščiukai negali būti tose pačiose patalpose. „Kai vienus viščiukus užauginame, jų patalpos yra kruopščiai išplaunamos ir dezinfekuojamos, kad galėtum net su baltomis kojinėmis vaikščioti ir neišsipurvinti. Tik tada galima auginti naują pulką be baimės, kad bus perneštos kokios ligos“, – pabrėžia pašnekovas.

Dirbant paukštininkystės ūkyje padeda ir lankstumas bei prisitaikymas prie situacijos. Ūkininkavimo pradžioje G. Baranauskas ėmėsi ir paukštienos perdirbimo – statė cechą, pirko įrangą ir šaldytuvus, tačiau pasikeitus aplinkybėms buvo nuspręsta atskirti paukščių auginimo ir perdirbimo veiklas. Šiuo metu ūkininkas visą laiką skiria vien paukštininkystės ūkiui, o broilerių perdirbimu šiuo metu rūpinasi žmona Edita, turinti paukštienos perdirbimo įmonę „Broileta“ bei produkcijos krautuvėlę Prienuose.

Partnerio turinys

Asociatyvi 123rf nuotrauka