Paulius Strasevičius: „Esu pamišęs dėl kulinarijos“

„Atrodo, visos svajonės pildosi! Aš toks laimingas, kad net po sunkiausios darbo dienos nepaliauju šypsotis“, – netveria džiugesiu Paulius Strasevičius. 21-erių kaunietis kulinaras palydėjo į spaustuvę savo debiutinę knygą „Pauliaus vaišės“. Leidyklos „Ūkininko patarėjas“ parengtą naują „Šeimininkės“ knygynėlio leidinį pirmieji galės įsigyti Vilniaus knygų mugės lankytojai. „Visus vaišinsiu sausainiais, jau žinau, kokių iškepsiu“, – susitikimui su skaitytojais nekantraudamas ruošiasi jauniausias Lietuvoje kulinarijos knygos autorius.

Knygoje – ir šeimos tradicijos Prieš dvejus metus, duodamas interviu vienam leidiniui, Paulius sulaukė klausimo, kokias svajones norėtų būti įgyvendinęs po penkerių metų. „Noriu mokyti kitus kulinarijos, dirbti gerame restorane, išleisti savo receptų knygą“, – tąsyk vardijo vaikinas. Nepraėjo nė pusė to laiko, o Paulius jau dirba garsiame restorane ir džiaugiasi savo receptų knyga „Pauliaus vaišės“. Tą ypatingą dieną, sako Paulius, prisimins visą gyvenimą: „Kai paskambino žurnalo „Šeimininkė“ redaktorė Dalia Juškienė ir pasiūlė išleisti mano patiekalų knygą, pradėjo virpėti ir rankos, ir kojos – netikėjau savo sėkme. Bijojau garsiai kalbėti, kam nors pasigirti, kol pamačiau, kad knyga jau apčiuopiama.“ Nuo to skambučio iki spaustuvės dažais kvepiančios knygos praėjo beveik metai. Visą laiką Paulius gamino patiekalus, drauge su fotografe Ieva Jonelyte-Arlauskiene rengė fotosesijas. Gamino ir fotografavo ne tik virtuvėje, bet ir lauke – taip atsirado skyrius „Lauko vaišės“. Knyga – solidi, 176 puslapiai, 8 skyriai, patiekalai – nuo užkandėlių iki saldumynų. P. Strasevičius knygoje perteikė ir dalelę savo šeimos tradicijų, tiesa, savaip jas interpretavo. „Nebuvo nė savaitės, kad mama ar močiutė negamintų balandėlių – galima sakyti, tai firminis mūsų šeimos patiekalas. Aš pateikiu net du jo variantus: balandėliai iš raudongūžių kopūstų su varške ir balandėliai su vištiena bei salotomis. Mūsų šeima labai mėgsta nekeptus tortus, per šventes močiutė gamina grietinėlės tortą su želės gabaliukais, vaisiais. Aš siūlau išbandyti grietinėlės tortą su varške ir šokoladinių sausainių biskvitu, pagardintu medumi“, – pasakoja apie skyrių „Vaikystės patiekalai“.

Įkvepia net nesėkmės Paulius tikina, kad virtuvėje galėtų gyventi, juokiasi – tereikia pastatyti lovą. Dvylika valandų darbo diena restorane vaikinui neprailgsta. „Esu pamišęs dėl kulinarijos. Noras tobulėti, kurti naujus skonių derinius verčia mane eiti pirmyn. Mada ir maistas yra labai artimi. Ne veltui šie terminai panašūs haute couture ir haute cuisine (pranc. „aukštoji mada“ ir „aukštoji kulinarija“). Be menininko gyslelės nebūsi geras kulinaras. Negana skaniai pagaminti maistą, labai svarbu jį estetiškai patiekti. Juk žmogus pirmiausia valgo akimis, tad tenka lėkštėje ir piešti“, – šypsosi Paulius. Jo neerzina nesėkmės, klaidos: nepavykęs patiekalas, prastas jo skonis, išvaizda Paulių skatina nenuleisti rankų, ieškoti atsakymų, išsiaiškinti visus niuansus. Jau kelerius metus jis turi savo tinklaraštį „Kitchen Obsession“ („Virtuvės manija“), į kurį įdeda geriausių kulinarinių eksperimentų nuotraukas, receptus. „Per savaitę pagaminu tris ar keturis naujus patiekalus, Ieva juos nufotografuoja, paskui susirenka draugai ir tada būna skani šventė“, – sako vaikinas. P. Strasevičiaus tinklaraščio pavadinimas atsirado ne iš karto. „Iš pradžių norėjau, kad būtų visiems aiškus ir lietuviškas. Tačiau siekiu, jog mano receptus rastų ne tik lietuviai, bet ir užsieniečiai. Greitai pasirodys receptai dviem kalbomis – lietuvių ir anglų“, – žada tinklaraštininkas.

Kulinaras iš prigimties Namuose Paulius nekaupia maisto atsargų, šaldytuvas dažnai tuščias – maistą gamina tik iš šviežių produktų. Labai mėgsta tradicinę virtuvę, neretai pasimėgauja rytietiškais valgiais, o namuose dažniausiai gamina patiekalus iš mėsos ir varškės. „Nesu vegetaras, produktų nederinu. Nenoriu savęs kaip kulinaro apriboti – sumažės mano kūrybos laukas“, – sako Paulius. Jis stengiasi maitintis sveikai, daug produktų perka tiesiai iš ūkininkų. Pauliaus improvizacijų objektu gali būti viskas: daržovės, mėsa, žuvis, jūrų gėrybės, varškė, miltai, įvairios egzotinės gėrybės. Vaikiną ypač pagauna azartas, kai kuria patiekalus iš tradiciškai tarpusavyje nederinamų produktų. Kulinaro geną Paulius, matyt, paveldėjo iš močiutės Elenos Jonelienės: ji netapo profesionalia kulinare, nes sveikata neleido, tačiau namuose – puiki ir išmani šeimininkė, su kuria Paulius nuolat pasitaria, kartais iš jos net kritikos sulaukia. Kaip pasakoja kaunietis, nuo mažens virtuvė jam buvo mieliausia vieta: mėgo stebėti, kas, iš ko ir kaip gaminama, nuolat siūlėsi į pagalbininkus. Pirmą sumuštinį susitepė būdamas ketverių, o šešerių išsikepė kiaušinienę. „Kiaušinienę įprastai valgydavome pusryčiams“, – sako jaunasis kulinaras ir prisimena, kad močiutė neleido, o mama užkėlė ant kėdutės prie viryklės, davė kiaušinį, kuris į keptuvę visas nepateko – dalis nuvarvėjo ant viryklės. Būdamas aštuonerių jau gamino sau. Firminis patiekalas – makaronai su įvairiausiais padažais, kuriems sunaudodavo visus maisto likučius. Augdamas berniukas susigalvojo žaidimą: vesdavo kulinarijos laideles įsivaizduojamiems žiūrovams. Kuo taps, kur stos baigęs mokyklą, abejonių nebuvo: šeima palaikė Pauliaus sprendimą mokytis kulinaro specialybės Kauno maisto pramonės ir prekybos mokymo centre. Jis labai dėkingas profesijos mokytojai Irenai Juočiūnienei, skatinusiai virtuvėje pasitikėti savo jėgomis, neabejoti pasirinktąja profesija. „Šios dėstytojos patarimai ir mokymai buvo verti aukso. Jau daug daug metų ji tarptautiniuose konkursuose pelno pirmąsias vietas. Aš nesijaučiu prastesnis dėl to, kad mokiausi profesinėje mokykloje“, – sako Paulius. Sustoti neketina: šiemet planuoja stoti į aukštąją mokyklą – atėjo laikas susipažinti su naujausiomis maisto gaminimo technologijomis.

Patirties kaupimo metas Daug patirties P. Strasevičius sukaupė dvejus metus dirbdamas įmonės „Maxima LT“ viename iš kulinarijos cechų. „Girdėjau nemažai kalbų, tad norėjau viską pamatyti savo akimis ir nenusivyliau: patenkinau smalsumą, įgijau milžinišką patirtį, sužinojau originalių receptų, be to, pakilau karjeros laipteliais iki vyriausiojo virėjo pareigų, – sako kulinaras, išmainęs viliojančias perspektyvas į darbą restorane. – Mano tikslas – patirtis, įgūdžiai, tobulėjimas. Restorane darbo specifika kita: už patiekalą virėjas asmeniškai atsako. Per 20–40 minučių reikia pagaminti jį kokybiškai, skaniai, gražiai.“ Baigęs mokslus vaikinas puoselėja mintį keliauti po pasaulį ir dirbti įvairiuose restoranuose. Nors Pauliaus mama Jurgita Strasevičienė, jau pusmetį gyvenanti ir dirbanti Londone, nuolat kviečia sūnų pas save, Didžioji Britanija kol kas netraukia. Vilioja Prancūzija, jos klasikinė ir subtili gurmaniška virtuvė, Vokietija – ten stiprios kulinarijos tradicijos. Kaunietis prisipažįsta, kad palikti gimtąjį kraštą jam būsią labai nedrąsu, tačiau pasisėmęs patirties jis būtinai grįš į Lietuvą ir čia atidarys savo restoraną: „Noriu įrodyti, kad ir savame krašte galima susikurti mėgstamą darbą.“

Artimiausia – mama Didžiausia Pauliaus improvizacijų virtuvėje vertintoja buvo mama, dabar, jai išvažiavus, pasikalba skaipu. „Mama Anglijoje dirba viešbučio administratore,  o sesuo Emilija mokosi 7-oje klasėje. Ji kuo puikiausiai pagamina pietus – tai ir mano nuopelnas. Juk ilgai gyveno su broliu kulinaru. Gali būti, kad Emilija žengs mano pėdomis, nes turi gerą skonį“, – viliasi vaikinas. Pauliaus knyga suteikė daug džiaugsmo ir jo mamai. Kol kas matė tik Pauliaus tinklaraštyje įkeltą viršelį, nekantrauja paimti į rankas. „Mama man brangiausias žmogus, geriausia draugė – tarp mūsų nėra jokių paslapčių, sunkiu metu ar keblioje situacijoje vienas kitam padedame, patariame“, – džiaugiasi Paulius. Išgirdęs klausimą apie drauges, nusijuokia: „Beveik kiek­viena nauja pažįstama visų pirma klausia, kada aš jai paruošiu vakarienę.“ Paulius sako neskubantis: pirmas pasimatymas – pasivaikščiojimas, pasivaišinimas arbata kavinėje, jokio maisto... „Bijau nusivilti“, – prisipažįsta vaikinas, kuriam baisu girdėti, kai merginos pasakoja valgančios šaldytus koldūnus, picas ir kitus pusgaminius, pietums verdančios dešreles. Dar labiau nusivilia, jei valgydama ji alkūnes uždeda ant stalo ar pasiremia tarsi snausdama ant rankos. „Maistas – šventas dalykas! Valgyti reikia mėgaujantis, neskubant, laikantis etiketo“, – tvirtina kulinaras. Jis savo ateitį mato su žmona, kuri taip pat bus kulinarė, mokės skaniai gaminti – abu turės tą patį pomėgį, puoselės tas pačias vertybes, jaus sveiką konkurenciją, tad visą gyvenimą abiem bus įdomu. „Darbas man – viskas: pragyvenimo šaltinis, gyvenimo tikslas, laisvalaikis, bendravimo būdas. Nesiekiu tuščios garbės, būsiu laimingas, jei mane pažins kaip skanų maistą gaminantį kulinarą“, – sako P. Strasevičius.

Eglė Leonovienė

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.