Paveldo komisija: tvarkant istorines kapines būtina išsaugoti senuosius paminklus ir įrašus

Visuomenės susirūpinimą kelia atvejai, kai senos kapavietės pažymimos lentelėmis „Apleista ir neprižiūrėta kapavietė“, o vėliau, pripažinus jas neprižiūrimomis, gali būti perduodamos tretiesiems asmenims pakartotiniam laidojimui. Tokiose situacijose kyla rizika, kad atnaujinant kapavietę bus pašalinti ne tik seni antkapiniai paminklai, kryžiai ar tvorelės, bet ir juose išlikę įrašai – vardai, pavardės, datos, maldos ar kiti ženklai, liudijantys konkrečių žmonių, šeimų, parapijų ir vietos bendruomenių istoriją.

Paveldo komisija atkreipia dėmesį, kad senieji kapinių paminklai nėra vien kapo ženklai. Tai istorinės atminties liudinininkai po atviru dangumi. Todėl tvarkant senąsias kapavietes svarbu ne tik užtikrinti laidojimo galimybę, bet ir išsaugoti autentiškus paminklus, įrašus bei istorinei aplinkai būdingus elementus.

„Galiojantis teisinis reguliavimas jau dabar numato svarbius saugiklius. Vyriausybės nutarimu nustatyta, kad iki 1940 m. įsteigtose riboto laidojimo ir neveikiančiose kapinėse nauji kapo paminklai ir antkapiai gali būti statomi tik išimtiniais atvejais, o pakartotinai laidojant neprižiūrima pripažintoje kapavietėje privaloma išsaugoti esamą kapo paminklą ir jame esančius įrašus apie palaidotus asmenis“, – sako Paveldo komisijos pirmininkė doc. dr. V. Ščiglienė.

Paveldo komisija pabrėžia, kad savivaldybių taisyklės negali susiaurinti ar paneigti Vyriausybės nutarimu nustatytų reikalavimų. Šie reikalavimai turi būti taikomi tiesiogiai ir vienodai visoje Lietuvoje.

Tačiau Paveldo komisijos atlikta analizė rodo, kad šie reikalavimai praktikoje ne visur taikomi vienodai ir veiksmingai. Kai kuriose savivaldybėse griežtesnės nuostatos nėra inkorporuotos į vietines kapinių tvarkymo taisykles, o net ir ten, kur jos įtvirtintos, jų praktinis įgyvendinimas ir kontrolė kelia abejonių.

Kapinės – ne tik laidojimo vieta, bet ir istorinis kraštovaizdis

Kapinės yra sakrali, memorialinė ir istorinė erdvė. Jose išlikę antkapiai, kryžiai, įvairiakalbiai įrašai, pavardės, datos, regionams būdingi kryždirbystės, dailės ir mažosios architektūros elementai formuojantys kraštovaizdį ir liudijantys, parapijų, skirtingų tautinių bei religinių bendruomenių istoriją, konkrečių šeimų, miestelių ir visos Lietuvos istoriją.

Šie ženklai dažnai nėra įtraukti į Kultūros vertybių registrą, tačiau tai nereiškia, kad jie neturi vertės. Dalis senųjų kapaviečių ar jų elementų yra svarbūs vietos bendruomenėms, istorinei atminčiai ir kapinių kraštovaizdžio savitumui. Juos pašalinus prarandamas ne tik fizinis objektas, bet ir istorinė informacija – vardai, pavardės, datos, įrašai, vietos tradicijos.

Paveldo komisija siūlo stiprinti kontrolę ir vienodinti praktiką

Valstybės institucijoms Paveldo komisija siūlo užtikrinti tiesioginį ir vienodą Vyriausybės nutarimo taikymą, svarstyti galimybę griežtesnius reikalavimus taikyti ne tik iki 1940 m. įsteigtose riboto laidojimo ar neveikiančiose kapinėse, bet plačiau – visose istorinėse kapinėse, taip pat parengti vieningas kapinių tvarkymo rekomendacijas.

Savivaldybėms ir Lietuvos savivaldybių asociacijai siūloma peržiūrėti vietines kapinių tvarkymo taisykles, stiprinti pakartotinio laidojimo kontrolę, užbaigti kapinių inventorizavimą, paskirti kapinių prižiūrėtojus ir kapinių žurnaluose tiksliai fiksuoti vykdomus darbus. Taip pat siūloma kapinėse įrengti informacinius stendus apie kapinių tvarkymo taisykles ir senųjų paminklų išsaugojimo svarbą.

Lietuvos vyskupijų ir parapijų prašoma skatinti bendruomenes saugoti senuosius rankų darbo kryžius, paminklus, tvoreles ir pirminius įrašus. Net ir pakartotinio laidojimo atvejais siūloma ieškoti sprendimų, leidžiančių senus kapavietės elementus integruoti į naują tvarkymo sprendinį.

Gyventojams Paveldo komisija rekomenduoja prieš tvarkant seną kapavietę neskubėti šalinti senųjų paminklų, kryžių ar įrašų, pasitarti su kapinių prižiūrėtoju, savivaldybe, parapija ar paveldosaugos specialistais ir rinktis istorinei aplinkai pagarbius sprendimus.

„Senasis kapinių paminklas  – tai žmogaus, šeimos, parapijos ir vietos istorijos liudijimas. Jį pašalinus, prarandama informacija, kurios dažnai nebeįmanoma atkurti. Todėl tvarkydami senąsias kapavietes turime saugoti ne tik laidojimo vietą, bet ir joje išlikusią atmintį“, – sako Paveldo komisijos pirmininkė doc. dr. Vaidutė Ščiglienė.

Valstybinė kultūros paveldo komisija yra LR Seimo, LR Prezidento ir LR Vyriausybės ekspertė bei patarėja valstybinės kultūros paveldo apsaugos politikos, jos įgyvendinimo, vertinimo ir tobulinimo klausimais. Ją sudaro nepriklausomi deleguoti ir skiriami įvairių sričių ekspertai, kurie gali nešališkai įvertinti kultūros paveldo apsaugą ir su ja susijusius procesus.

VKPK infoermacija