Pasakojimai apie Aleknonių kaimą prie Žuvinto

Žuvinto biosferos rezervato lankytojų centre galima sužinoti apie rezervato istoriją, dalyvauti edukaciniuose užsiėmimuose, sužinoti apie unikalią gamtą ir Aleknonių kaimo paslapčių. Bendraujant su direkcijos darbuotojais ir kaimo gyventojais, kultūrologė Rita Balsevičiūtė surinko ir užrašė jų pasakojimus. Aleknonių kaimo istorijos kūrėjai - kiekvienas čia gyvenęs ar gyvenantis žmogus. Jų prisiminimai pasakojimo mozaiką papildo svarbiomis dėlionės dalelėmis. Šiame ciklo „Kampelių istorijos” pasakojime ieškosime Aleknonių Kampelių kaimo ištakų.

Būtent Kampelių kaimo istorija domėtis paskatino išlikęs Kampelių gatvės pavadinimas, kurioje yra įsikūrusi Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcija. Direkcijai vadovaujantis Paulius Čeponas teigia, kad: „Etninė kultūra ir nuo seniausių laikų lietuvių garbinama gamta yra mūsų tautos pamatas - tai nerašytas įstatymas kiekvienam lietuviui. Todėl labai svarbu apklausti dar likusius senuosius ir jaunesnės kartos gyventojus. Per jų gyvenimo istorijas ir pasakojimus turime unikalią galimybę pažvelgti į Aleknonių kaimo raidą.”

Aleknonių Kampelių vardo kilmė

Kaimo gyventojai Aleknonių kaimo vardą kildina nuo kadaise čia gyvenusio žmogaus, pavarde Alekna. Kiti iš senolių girdėjo, kad mažytis žvejų kaimelis šalia Žuvinto – Aleknonių Kampeliai įsikūrė dar baudžiavos laikais. Kaimelio vardas kildinamas nuo žodžio kampininkas.Kampeliai - pačių žmonių sukurtas pavadinimas ir yra Aleknonių kaimo dalis. Įdomus ir pačios Kampelių gatvės pavadinimo, galima sakyti, išsaugojimas. Registruojant pavadinimus Alytaus savivaldybėje ši gatvė buvo pavadinta Miško gatve. Tačiau gyventojų ir Žuvinto biosferos rezervato darbuotojų pastangomis buvo surinkti parašai su prašymu ją pakeisti į Kampelių gatvę. Tokiu būdu išliko istorinis gatvės pavadinimas.

Nusikėlus į senus laikus ir peržvelgus istorinius šaltinius, ryškėja Aleknonių kaimo ir šio krašto raidos tam tikri etapai. Siekiant lėšomis aprūpinti karaliaus dvarus, 1589 metais buvo įkurtos ekonomijos. Alytaus ekonomijos sudėtyje  pateko daug girių, tarp jų ir Alytaus giria (medė), Žuvinto dvaras. 1599 metais karalienės Bonos Sforcos iniciatyva buvo atlikta Karališkų girių revizija – pirmas girių surašymas. Karalius Žygimantas Augustas šį darbą patikėjo LDK medžiokliui, vyriausiajam girių revizoriui, Grigaliui Valavičiui. Aprašytoje Alytaus medėje (girioje) minimas Simno ežeras ir Bambenos upelis, jų pakraščiu giria driekiasi iki Žuvinto ežero, toliau priartėja iki Žaltyčio ežero, o iš ten – iki Prūsijos sienos. Labai svarbi informacija pateikiama apie gyventojus, gyvenusius Alytaus girioje prie minimų žvėrių takų (varų). Minimas Merkinės apskrities žemietis, Alekna Kostantinaitis, kuris Alytaus medėje, šalia Suskio varos, turi dvarą ir tris tarnybas žmonių šalia Kirsnos upelio. Tiksliai nustatyti buvusią dvaro vietą kol kas trūksta istorinių duomenų,  tačiau tai labai rimta užuomina į asmenvardinės kilmės Aleknonių kaimo pavadinimą.

1641 m. atlikta Alytaus ekonomijos revizija, čia taip pat minimas Žuvinto dvaras su įveistu sodu, bet be dirbamų laukų. Tais pačiais metais paminėtas Žuvinto valsčius, revizijos dokumente rašoma, kad gyveno 5 žvėrių sekėjai. Minimi bitininkai – bartninkai, pusę medaus atiduodavę dvarui, kopinėdavę stebint dvaro atstovui. Galima daryti prielaidą, kad revizijos dokumentuose minimas Aleknonių kaimo pavadinimas.

Aleknonių žemių vardas minimas 1744 metais Alytaus ekonomijos žemės plotų sąrašuose ir priklausė Alytaus parapijai. Aleknonių žemės su kaimu priklausė Alytaus ekonomijos Žuvintų raktui (raktas – ekonominis ir administracinis vienetas). Senovėje vietovė šalia Žuvinto ežero buvo labai žymi, patogioje geografinėje vietoje, prie svarbaus vieškelio nuo Alytaus. Maža to, čia gausybė žuvų, paukščių, o aplinkinėse giriose ganėsi pulkai žvėrių. Aleknonių kaimas priklausė Žuvintų dvarui. Dvaras neturėjo dirbamų žemių, beveik  visur vešėjo miškai, daugelį pievų užliedavo vanduo, todėl aplinkinių kaimų gyventojai nėjo baudžiavos, bet  mokėjo sodybinį mokestį. Aleknonys, nors ir trumpai, bet priklausė Žuvintų valsčiui. Apie Žuvinto valsčiaus paminėjimą randame ir Mažojoje tarybinėje enciklopedijoje (T. 3).

Aleknonių kaimo gyvenimas istoriniuose šaltiniuose

Aleknonių kaimo gyventojai mini tarpukario Lietuvos laikotarpiu vykusią laukinių paukščių medžioklę, kiaušinių rinkimą, žvejybą, gyvūnų medžiojimą ir miško pareigūnus. Tikslinga ir naudinga trumpai apžvelgti buvusias pareigūnų tarnybas. Apie tai plačiai rašo Gediminas Isokas „Lietuvos girių ir medžioklės istorijoje“. Išsamiai aprašoma žvejyba. Didžiausias tinklas, pasak Aleknonių  gyventojų, yra „nevadas“. „Nevadninkai“ buvo žinomi dar Vytauto Didžiojo laikais. Tokie žvejų vyresnieji dalyvaudavo žvejyboje, kontroliuodavo žvejus ir rūpinosi, kad sugauta žuvis būtų pristatyta į kunigaikščio dvarus. Nevadas – tai  iki 600 m ilgio ir iki 300 m ilgio sparnais bei maišu viduryje - tinklas žuvims gaudyti. Lietuvių kalbos žodyne rašoma, kad Liudvinavo kaimo (Marijampolės rajono) gyventojai sakė, jog „Nevadas – ne tinklelis, jam vilkti reikia bent 20 vyrų“. Kalbintieji vietiniai žmonės teigia, kad tinklus vilkdavo arklių pagalba. Tokį žvejybos būdą naudojo senieji gyventojai. Dalį žuvies parduodavo, o kitą pasilikdavo savo reikmėms.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės medžioklis buvo vyriausias pareigūnas, turėjęs  pavaldinių, girininkų, žvėrių sekėjų, medžiotojų. Labai svarbi pareigybė buvo LDK bebrininkas. Žemesnieji bebrininkai rūpinosi bebrų priežiūra ir veisimu, ruošdavo maistą žiemai, medžiodavo, o kailius pristatydavo dvarams. Medžiotojai minimi nuo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino laikų.

Senuose dokumentuose – Lietuvos I ir II Statutuose – minimos šernininkų, gulbininkų, tetervininkų, šunininkų, kiaunininkų, sabalininkų ir kitos tarnybos. Be abejo, buvo medžiojamos žąsys, antys ir kiti paukščiai. Miškai naudoti krašto gynybai. LDK vyriausias medžioklis skirdavo girininkus ir pagirininkius. Žemesni pareigūnai buvo  žvėrių sekėjai, miškų sargai (medinčiai, medininkai).

1795 m. įvykus trečiąjam Abiejų Tautų Respublikos (ATR) padalijimui, Užnemunė prijungiama prie Prūsijos, Lietuva prie Rusijos. Užnemunė tapo viena iš Naujosios Prūsijos provincijų. 1807–1915 m. priklausė Varšuvos kunigaikštystei – Rusijos imperijos autonominiam vienetui. Šimtą metų, nuo 1815–1915 m., teritorija priklausė Suvalkų gubernijai.  

Aleknonių  kaimo gyventoja Stasė Kliokienė yra išsaugojusi senus tėvų pasus, patvirtinančius, kad Aleknonių kaimas priklausė Seinų valsčiui. Senolė dar mena, kaip tolimą kelią ėjo pėsti, važiavo arkliais, į Seinus reikalų tvarkyti.

Iki 1926 metų gyvavo Žuvintų dvaras su kaimais. Aleknonys  priklausė Simno parapijai, apie tai rašoma V. Šeškevičius veikale „Simno parapijos takais“.

Žuvinto rezervato ornitologinė stotis įkurta 1937 metais garsaus gamtininko, Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus, Tado Ivanausko ir jo bendražygių iniciatyva. Lietuvoje tai buvo pirmoji saugoma teritorija, įkurta siekiant išsaugoti vandens paukščius bei žinduolius. Žuvinto ežeras buvo nacionalizuotas, įvestas rezervato režimas, įsteigtas specialus sargo – eigulio etatas. Gamtininkas Teofilis Zubavičius, 1937 metais, Tado Ivanausko kvietimu atvyko  dirbti į Kampelius vyr. eiguliu sargu. Vėliau čia gimė jo sūnus Algimantas, skiriantis daug rūpesčio, kad senoji istorija būtų išsaugota. Apie darbą Žuvinte, Kampelių sodžių Teofilis Zubavičius rašo knygoje „Žuvintas ir jo gyventojai“. Atskiru leidiniu išleisti Tado Ivanausko laiškai Teofiliui Zubavičiui.

Pačios seniausios kaimo žmonių pavardės: Simanynai, Daugirdai, Kulbinskai, Jarmalai. Čia buvo per dešimt sodybų, žmonės augino gyvulius, paukščius, žvejojo, spanguoliavo, šienavo pievas.

Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos informacija