Pelningi, bet jautrūs augalai. Tad pasirūpinkime jais!

Pastaruoju metu daugiausia žemdirbių dėmesio sulaukia ateinančių metų viltys – žieminiai rapsai ir žieminiai kviečiai. Vienas labiausiai augintojų mėgstamų augalų – žieminiai rapsai, dėl to neatsitiktinai jiems rudenį skiriame visą meilę, kad pavasarį pradėję vegetaciją stiprūs augalai formuotų optimalų produktyvumą. Nors šalies rapsų augintojai sukaupę daug patirties, kasmet jie vis tiek susiduria su eile sunkumų, prasidedančių dar rudenį.

Pasirinkimą gali tekti koreguoti

Svarbiausia agronomo užduotis – užtikrinti rapsų peržiemojimą. Suprantama, labai didele dalimi peržiemojimas priklausys nuo meteorologinių sąlygų. Atrodo, viskas padaryta pagal reikalavimus, bet dėl tam tikrų veiksnių rapsai ima ir neperžiemoja. Galime kiek norime kalbėti, kad svarbiausia pasirinkti tinkamas veisles, arba kaip dabar paprastai sakoma – hibridus. Būna taip, kad augintojas renkasi produktyvų hibridą, bet neatkreipia dėmesio į jo reikalavimus dirvožemio sąlygoms (humusingumas, fosforingumas), vėliau investuojama į priežiūrą (trąšos, augalų apsaugos priemonės) ir galiausiai būna taip, kad paprastesnės priežiūros reikalaujanti veislė subrandina analogišką derlingumą, tik, žinoma, su mažesnėmis sąnaudomis.

Taip pat reikia atsižvelgti į pasirinktos veislės augimo greitį rudenį. Jei augalų augimo greitis lėtas, o pasėjama nukrypstant nuo optimalios sėjos datos, esant nepalankioms meteorologinėms sąlygoms, augalai gali neperžiemoti arba nemaža dalis augalų žūsta pavasarį prasidėjus vegetacijai, o išlikę silpni augalai būna neproduktyvūs.

Didžiausia sėkmė lydi pasirinkusiuosius vidutinio arba greito augimo veisles, nes dažniausiai peržiemoja 90 proc. tokių veislių augalų. Augintojai, kurie laikosi sėjos datų rekomendacijų, pastebi, kad lėtai besivystančios rapsų veislės turi privalumų, palyginti su vėliau pasėtomis, greito vystymosi ir anksčiau bręstančiomis veislėmis, ypač kai gilesniuose dirvožemio sluoksniuose nėra sukaupto vandens, nes augalai užaugina giliai prasiskverbiančią šaknį. Kadangi ūkiuose daugybė įvairių sėjos variantų: nuo no-till iki agresyvaus dirbimo, kiekvienu atveju augintojas turi būti pasiruošęs koreguoti veislės pasirinkimą, sėjos datą ir azoto trąšų naudojimą, kad būtų sumažinta menko augalų produktyvumo rizika ir maksimaliai padidintas auginimo pelningumas.

Pabiras purkšti du kartus

Kita svarbi rapsų auginimo dedamoji – herbicidai ir, suprantama, augalų augimo reguliavimas. Reikia prisiminti, kad ankstyvuose augimo tarpsniuose rapsai nepakantūs piktžolių konkurencijai. Daugiausia žalos padaro priešsėlinių augalų pabiros. Visi pastebi, kad vietose, kur iš kombaino išbyrėjo itin daug smulkių grūdų ir jie sudygo juostomis, pavėlavus nupurkšti, rapsai tampa juostuoti. Gali atrodyti, kad tai nereikšmingos juostos, kurios vėliau susilygins, deja, taip nėra. Stelbtose juostose augalų produktyvumas bus reikšmingai mažesnis, o silpnus augalus greičiau pažeis kenkėjai, ligos ir, žinoma, patogenai persikels ant stipresnių augalų.

Efektyviau pabiras purkšti du kartus, pasirodžius pirmajai bangai, o vėliau – pasirodžius antrajai. Laukiant, kol sudygs visos pabiros, galima prarasti dalį augalų arba jie bus labai silpni.

Pastaruoju metu nemažai problemų sukelia žliūgės, atrodo, mažos piktžolės ir jų žalingumas pagal skalę nėra didelis, bet kai jos labai išplinta, tiesiogine prasme suvalgo rapsus. Galima pasiguosti, kad žliūgės yra derlingų žemių indikatorius, bet galimai jas „apgauna“ perteklinis azotas, liekantis dirvoje, kai priešsėliniai augalai jo nesunaudoja. Žliūgių problemą geriau spręsti rudenį, nes konkuruodami su piktžolėmis rapsai formuoja plonus stiebus, kurie tikrai nežada geidžiamo produktyvumo.

Dar keletas atvejų, į kuriuos dažnai nekreipiama dėmesio kalbant apie rapsų konkurenciją su piktžolėmis, – drėgmė, šviesa ir maisto medžiagos. Žieminis rapsas pradiniuose augimo etapuose labai jautrus drėgmei, tuo tikriausiai įsitikino kai kurių rajonų, kur iškrito mažai kritulių, augintojai, nes dabar rapsai keleto lygių: pradedant dviem ir baigiant šešiais lapeliais. Arba intensyviai dirbant žemę buvo prarasta daug drėgmės ir dabar laukai – tikri margučiai, drėgnesnėse vietose 6–8 lapų augalai, o labiau grumstuotose vietose, kur drėgmės mažai, – tik dygsta. Jei nėra labai daug piktžolių, jų kontrolės klausimus galima spręsti pavasarį, visuomet tikslingiausia pasitarti su konsultantais.

Susijusios temos - skaitykite: žieminiai rapsai, žieminiai kviečiai, rapsų augintojai, biologiniai preparatai