Penkios uogos – vietoje energinio gėrimo skardinės

Estetiška vijoklio širma

Kininis citrinvytis (Schisandra chinensis) pagal lotynišką pavadinimą dar vadinamas šizandra, o A. Amšiejus prisimena, kad žymiausia Lietuvos žolininkė Eugenija Šimkūnaitė jį pavadindavo ir lietuviškuoju ženšeniu. Tarp pirštų patrynus lapus ir stiebelius, pasklinda citrinos kvapas, taigi ne šiaip sau jis gavo citrinvyčio vardą. Vyresnioji karta, pasak pašnekovo, neblogai pažinojo šį išskirtinį augalą, tačiau jaunieji sodininkai jau spėjo primiršti – ir visai be reikalo.

Gerokai stipresniu nei kava tonizuojamu poveikiu pasižymintis citrinvytis (uogos, lapai, žiedai, stiebai) turi ir kitų, itin gerų savybių. „Tai sumedėjęs vijoklinis augalas, iš kurio galima suformuoti gražią „užuolaidą“ terasoje, pavėsinėje, užmaskuoti neestetišką sieną ar apželdinti tvorą, – teigia sodininkas. – Paprastai tinklinė tvora sodybose siekia iki 1,5 m, o šis vijoklis pas mus užauga apie 2 m, tad visiškai pakanka neišvaizdžią tvorą apauginti nelepiu, šalčiui atspariu ir gyvybingu augalu.“

Nors žiedai ne itin įspūdingi, 10 cm ilgio raudonų uogų kekės tarp žalių lapų atrodo puošniai. Pašnekovas yra pastebėjęs, kad kai vasaros gėrybių ant medžių ir krūmų apstu, paukščiai nepuola lesti išvaizdžių, sultingų uogų, mat rūgštokos, tad ant augalo išsilaiko dar ilgai po to, kai rudenį nukrenta lapai. Jos netraukia ir įkyriųjų sodo viešnių širšių, todėl galima apželdinti vietą, kur šeima mėgsta susirinkti poilsiui. „Raudonos kekės ilgai puošia sodybą, nes tik žiemoti pas mus atskrendantys paukšteliai jas galiausiai nulesa“, – pasakoja A. Amšiejus.

Dar viena gera žinia – citrinvyčio nemėgsta ir ligos bei kenkėjai. Ši sodus ir sodininkus kamuojanti rykštė dažniausiai aplenkia citrina kvepiantį vijoklį, o specialistas neslepia, kad kol kas nėra tekę nuo jų gydyti ir saugoti savo augalų.

Derlių jie duoda net pasodinti po vieną, nors po šaltesnių žiemų jis gali būti mažesnis. Sunokti uogos neskuba, kaip reikiant įsirpsta rugsėjį–spalį, štai tada geriausia jų pasiskinti ir pasiruošti žiemai.

Pasikrausite visai dienai

„Nuskintų uogų nerekomenduoju valgyti, labai rūgščios, – iškart perspėja sodininkas ir neslepia, kad skoniu jos negali konkuruoti su braškėmis, avietėmis, vyšniomis ar trešnėmis. – Geriau džiovinti ir naudoti organizmą stiprinančioms arbatoms. Užpylus vandeniu, reikėtų uogas pagrūsti, kad pasitrintų sėklos, kuriose ir koncentruojasi tonizuojančios medžiagos – šizandrinas ir šizandrolis. Sėklose itin daug ir vitamino C.“

Mokslinių tyrimu metu pastebėta, kad šios medžiagos kaupiasi visose citrinvyčio augalo dalyse ir tonizuojamai veikia centrinę nervų sistemą, stimuliuoja širdies ir kraujagyslių darbą, kvėpavimą, mažina fizinę ir protinę įtampą, mieguistumą, nuovargį, depresiją, pakelia darbingumą.

Organizmą stiprinančiai arbatai uogų reikia visai nedaug – vos keturių ar penkių. Jų galima įsidėti ir į kelionę. Sukramčius vieną kitą ar atsigėrus arbatos, mažiau jausis nuovargis, organizmas greičiau atgaus fizines jėgas. Tačiau padauginus, savijauta gali pablogėti, todėl sodininkas pataria jomis nepiktnaudžiauti.

Tikra energijos ir vitaminų bomba yra citrinvyčio sirupas su medumi, sako patyręs bitininkas ir sodininkas. Tik ir šį gardumyną reikėtų vartoti saikingai – dienai pakaktų 2–3 šaukštelių. Šį mišinį užpylę šaltu arba šiltu vandeniu, gausite puikų gėrimą, kuris atgaivins karštą vasarą arba sušildys šaltą žiemą.

Užplikyti taip pat tinka lapai, žiedai ir ypač stiebai. „Aš pats, praeidamas pro citrinvytį, vis nusiskinu stiebelį ir pakramtau. Jau po kelių minučių iš tiesų jaučiuosi žvalesnis, gero ūpo, sustiprėja jėgos.“ Tiesa, norintiesiems išmėginti šio augalo galias, bet nemėgstantiems aitresnių skonių, A. Amšiejus siūlo paragauti nuskintų lapų – jie švelnesni, tik džiovinant jų skonis suintensyvėja.

Stiebelius arbatai pavirinti pakanka 3–4 min., tačiau neprastas gėrimas gaunasi ir juos tik užpylus verdančiu vandeniu: pirmą kartą arbatos skonis švelnesnis, užpylus antrąkart – gerokai sodresnis.

Džiovyklėje citrinvyčio uogas pašnekovas džiovina 40 °C temperatūroje ir procesas užtrunka apie pusantros dienos. Norintiesiems greitesnio rezultato, jis rekomenduoja nustatyti ne didesnę nei 60 °C temperatūrą, kitaip žūva naudingosios uogų savybės. Taip pat galima spausti sultis, gaminti uogienę, vyną, stiebus užpilti degtine. Uogos ilgai išsilaiko šviežios, sutrynus ir užpylus cukrumi arba sumaišius su medumi.

Kaip tėvynėje, taip ir Lietuvoje

Citrinvytis iš tiesų yra Azijos ir Tolimųjų Rytų augalas. Mėgsta mišrius spygliuočių ir lapuočių miškus, kur gali aukštai apsivyti medžių kamienus. Tankiai susiraizgęs jis sudaro ištisas žalias sienas. Tad kalbant apie tai, kaip auginti šį vijoklį Lietuvoje, A. Amšiejus siūlo pirmiausiai žvilgtelėti, kaip auga savoje tėvynėje.

„Jis kalnų ir miškų gyventojas. Tai reiškia, kad dirvai nėra itin reiklus, bet lapų kompostas jam gyvybiškai svarbus. Natūraliose augimvietėse nuo medžių nukritę lapai tampa jo maistu. Tad jei reguliariai nemulčiuosite lapais, augalas skurs ir augs nenoriai, – akcentuoja sodininkas. – Ne mažiau svarbi atrama, į kurią jis kabinasi. Šliauždamas pažeme sunyks jau per pirmus metus. Todėl sodinkite palei tvorą, sieną, prie terasos ar pavėsinės, leiskite apsivyti nudžiūvusį medį – tada nereikės jo kirsti ir turėsite gražų kiemo akcentą.“

Nors auga miškuose, citrinvytis mėgsta labiau saulėtas vietas, tad teks sodyboje jam paieškoti pietinės pusės. Bet nereikėtų baimintis, kad vieta užpučiama vėjų, jam užuovėja nebūtina.

Kiek daugiau darbo bus sodinant vijoklį į smėlį ar žvyrą. Specialistas pataria iškasti 30–40 cm gylio duobę, į ją įpilti lapų komposto ir tik tada įkasti sodinuką. „Priemolyje ar kitokiame dirvožemyje citrinvytis jausis gerai. Jo šaknų sistema paviršinė, pasiskirsčiusi maždaug 25 cm gylyje, tad sodinant nereikės kasti didelės duobės. Jei augalas vazone, atmatuokite papildomus 7–8 cm į gylį, ir tiek pat aplink indą, o kai sodinuką įkasite, užpilkite lapų komposto“, – paaiškina pašnekovas.

Baigus sodinti, A. Amšiejus nerekomenduoja apspausti žemę aplink augalą, geriau palaistyti. Vienąkart užpylus vandens, reikėtų palaukti, kol jis susigers, ir užpilti dar kartą, taip jis išstums orą iš žemėje likusių tarpų, o paviršius bus pakankamai purus ir šaknys kvėpuos. „Papildomai šio vijoklio, kaip ir kitų sodybos augalų, nereikės laistyti, nebent užkluptų karščiai ir sausra“, – teigia sodininkas.

Didesnė bėda, jei jie sodinami per tankiai. Formuojant gyvatvorę, optimaliausi atstumai tarp sodinukų – 1,5 m. Pirmais metais želdinama tvora gali atrodyti skurdokai, bet, pasak specialisto, reikia pagalvoti, kaip augalai atrodys ir jausis po trijų ar penkerių metų. Per arti vienas kito susodintiems vijokliams anksčiau ar vėliau maitinimosi plotas sumažės, ims trūkti maisto medžiagų ir jie skurs.

Vis primindamas, kad geriausiai rudenį sodyboje sugrėbtus lapus panaudosite pamulčiuodami citrinvyčius, priduria, kad jiems tinka ir vasarą nupjauta vejos žolė. Dažnai mulčiuojant, žemė po vijokliais bus ir maistinga, ir puri, ir neapaugs piktžolėmis.

Algirdo Amšiejaus nuotraukos

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.