Pėstute į Santjagą de Kompostelą ir kiti naudingi pasivaikščiojimai

Viliuosi, kad mano patirtis gali būti naudinga tiems, kam įdomu susipažinti su tokia piligrimystės patirtimi ar tiesiog nori pasitikrinti fizinį pasirengimą daugiau vaikščiojant pėsčiomis. Lietuvoje yra daug nuostabių pažintinių takų tiek regioniniuose, tiek nacionaliniuose parkuose, yra puikių kelių kaimuose ir miestuose. Tik reikia žengti pirmuosius žingsnius. Pasidalinsiu ir keliais pastebėjimais, kaip eiti kiek ilgesnius atstumus, bet nepervargti, nesikankinti. Taip pat ir mano piligrimystė į Santjagą nebuvo kokia nors auka, kankynė ar atgaila, o vienas iš sveikatingumo etapų.

Beje, kartu su žmona Ieva turėjome ir intenciją – patirti kitokią kelionę 15 metų santuokos proga. Ir santuoka, ir gyvenimas, ir kelionės gali būti kiek kitokie, nestandartiniai – kai lydi nuolatinis ieškojimas, išbandymas naujų dalykų, laisvė ir atradimai.

Daugiau nei tūkstantmečio piligrimų keliai

Lietuvoje Išleista na viena knyga keliavusių pėstute į Santjagą de Kompostelą. Kai kurie ėjo net iš Lietuvos – 4500 kilometrų. Mes pasirinkome pagal laiko galimybes eiti tokią atkarpą, kuri nenuvargintų ir neatsibostų. Laikas ribojo – namie laukė vaikai. 

Ėjome vadinamuoju portugalų keliu, nuo Porto iki Santjago. Apie 300 km. Šiaip pagrindiniai yra 3 keliai (portugalų, prancūzų ir anglų), nors jų yra ir daugiau. Takai turi alternatyvius, bet sužymėtus takus. Mes eidami nuo Porto pasirinkome alternatyvų palei Atlanto vandenyną. Ir kitiems galime jį rekomenduoti įdomiam kultūrinio pažinimo požiūriu, sveikatinančiam žygiui. Pusė kelio Portugalijoje, pusė Ispanijoje. Mes dažniausiai per dieną nueidavome po 30 km, bet pradedantiesiems visai priimtina būtų pasirinkti ir po 20 km. Galima eiti ir nuo Lisabonos, tada kelionė bus dvigubai ilgesnė.

Piligrimystės į Santjagą de Kompostelą kultūrinis reiškinys įtrauktas ir į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Beje, prieš šimtmetį tebuvo vienetai, kurie keliautų pėsčiomis į šią Viduramžiais pagrindinę piligrimystės vietą. Kai piligrimai iš Europos negalėjo keliauti į Jeruzalę, nes buvo valdoma musulmonų, tada savaime susikūrė alternatyva, kartais net labiau lankoma nei Roma. Atsirado legendos, kad prie Ispanijos krantų atplukdė vieną iš Jėzaus apaštalų Šv. Jokūbą ir jis ten palaidotas (beje, to  istorinių įrodymų nėra). Nuo IX a. tai buvo vienintelė tokio masto piligrimystės vieta Europoje. Vien Prancūzijoje susiformavo 3 istoriniai piligrimystės keliai, kurie susieidavo Iberijos pusiasalyje. Jie išlikę iki šių laikų. Viduramžiais daugiausiai keliaudavo vedini atgailos, dvasinės intencijos. Kas arkliais, asilais, kas pėstute. Dabar motyvų yra žymiai daugiau ir įvairesnių. Tai kelionė į save, tai ryšio atradimas su savimi, Dievu, gyvenimu, kultūromis, vieni kitais.

Per paskutinį pusšimtį metų sena tradicija atsinaujina

Keliai, tradicija buvo kaip ir visai apnykę, kai XX a. antrojoje pusėje takų žymėjimas vėl buvo atnaujintas, pradėjo po truputi daugėti jais einančiųjų. Piligrimų srautai ypač padidėjo pastaraisiais dešimtmečiais. Didelį populiarumo pliūpsnį lėmė ir keli sukurti filmai apie piligrimystę į Santjagą de Kompostelą. Atsirado daug ieškotojų, nesiejančių šio kelio su konkrečia religine pažiūra.  Dabar eina jauni, vidutinio amžiaus ir stebėtinai brandaus amžiaus žmonės. Dešimtys tūkstančių kasmet. Norėdamas gauti Kompostelos sertifikatą turi įveikti bent 100 km pėstute arba 200 km dviračiu. Pradedant  piligriminę kelionę išduodamas piligrimo pasas – tik su juo galima apsigyventi alberguose, piligrimų nakvynės namuose.

Santjage de Komposteloje buvau 1999 metais su didele jaunimo grupe iš Lietuvos, kur dalyvavome jaunimo dienose ir piligrimystės kelionėje. Tada buvome vieni pirmųjų piligrimų iš Lietuvos, iki tol Lietuvoje beveik nieko nebuvo žinoma apie Santjagą de Kompostelą. Prisiminimuose liko jaunų ispanų pusšimčio gitarų grupės, kurios grodavo per padėkos pamaldas, ir kartu keliaujantis kelių tūkstančių jaunimo būrys, tokios daugybės miegojimas mokyklų salėse. Paskui jau atsirado pavienių piligrimų iš Lietuvos, su savo intencijomis – norint gyvenime kažką suvokti, suprasti, atrasti, išspręsti, palikti savo gyvenimo akmenis, pagyti iš psichologinių ir dvasinių traumų, skaudžių nutikimų, gauti naujo įkvėpimo, pajusti gyvenimo tikslą ir prasmę. Dabar kiekvienais metais šimtai žmonių iš Lietuvos praeina tai vienu, tai kitu keliu ir gauna oficialų patvirtinimą, kad praėjo kelią.

Dvasinė, psichinė ir fizinė nauda

Kaip ir minėjau, mano tikslas buvo ne kažką įveikti, sau ar kitiems įrodyti, priblokšti (ar atgailauti), o tiesiog mėgautis gyvenimu kiek kitaip, ieškant dvasinės, psichinės ir fizinės naudos. Beje, toks pasivaikščiojimas puikiai „išvėdina” galvą, mintys nukrypsta į vaizdus, vėją, vandenyną, saulę, kitus piligrimus, neretai ir į fizinį nuovargį, reakcijas.

Suprantama, fizinis aktyvumas taip pat labai naudingas, jei pasirenkami tinkami atstumai, pradedant nuo trumpesnių ir dienos keliones ilginant. Beje, mes patys tos privilegijos neturėjome. Tris pirmąsias dienas tekdavo nueiti per 30 km, o tai daugoka. Bet reikėjo išsitekti laike, kuris numatytas iki skrydžio namo.

Ne vienas piligrimų kelyje numeta nemažai svorio. Viena australė pasakojo, kad per 2 savaites eidama atsikratė 12 kg svorio. Maitinantis įprastai, einat svoris „išsivaikšto”. Žinoma, tokį rezultatą galima pasiekti vaikštant ir čia, Lietuvoje.  

Kada eiti? Kur eiti? Kur sustoti?

Kompostelos keliai išsiskiria tuo, kad yra nakvynių namų infrastruktūra. Albergų yra tiek visuomeninių, priklausančių parapijoms bei valstybei, tiek ir privačių. Kainos nuo 10 eurų iki 20 eurų už naktį. Sąlygos labai paprastos ir panašios – bendrose patalpose gultai, yra dušai, tualetai, virtuvėlė. Mūsų kelyje virtuvėlės nebuvo tik viename alberge. Pakeliui yra galimybė papusryčiauti. Nors teko ne kartą susidurti su situacija, kai nužygiavus dienai numatytą kelio atkarpą norisi sočiau pavalgyti, o pas juos – poilsis, maitinimo vietos uždarytos. Įstaigos, kur galima gauti normalaus maisto, atsidaro tik 8 val. ar dar vėliau vakare, kai jau norisi ir eiti miegoti. Mat albergai ryte užsidaro gana anksti, taip paskatindami piligrimus išeiti kuo anksčiau. Taip daro ir patys keliautojai norėdami išvengti dienos karščio. Pasidomėję prognozėmis, ne vieną rytą išėjome dar tamsoje ir brėkšti pradėdavo jau pėdinant.

Sprendimas keliauti taip pat prasmingas ne karščiausiu vasaros metu, o gegužės, rugsėjo, spalio mėnesiais. Birželio mėnesio pabaiga, kada mes ėjome, tam taip pat buvo dar puikiai tinkama. Nors daugiausiai Santjago de Kompostelos keliu einančiųjų yra per Šv. Jokūbo dieną – liepos 25 d. Statistiškai liepos ir rugpjūčio mėn. eina pusė visų einančių piligrimų.

Santjago piligrimo simbolis kriauklė buvo siejama su ranka, darančia gerus darbus. Pasak legendos šv. Jokūbas parodė savo nežemišką galią ant kriauklės išnešdamas skęstantį princą. Kitas pasakojimas, kad kriauklė simbolizuoja visus kelius, vedančius į Santjagą.

Takai sužymėti geltonomis rodyklėlėmis, jie tęsiasi nuo pagrindinio kelio per kaimus, miškus, pavėsius. Google rodo eiti tiesiau, o takas veda kur įdomiau, gražiau, naudingiau.  

Santjago kelyje galima sutikti žmonių iš įvairių žemynų. Bendravome su piligrimais iš Australijos, Pietų Amerikos, Azijos ir daugybės Europos šalių. Nors daugiausiai vietinių ispanų ir portugalų, nes mes ėjome būtent iš tos pusės.

Svarbu tinkamai pasirūpinti fiziniu poilsiu

Pradžioje būgštavome ne tiek dėl karščio, kiek dėl nuo ėjimo ant kojų pritrintų pūslių ar kitokių galimų negalavimų. Rimtų nuospaudų išvengėme. Mačiau ir kiti pasakojo, su kokiomis kančiomis susiduria žmonės: nuospaudos, tinimai, raumenų, sausgyslių, sąnarių ir panašiai dideli skausmai. Taikiau jau ne kartą išbandytą praktiką, bent kartą iš dienos sustojimų skirti laiko pastovėjimui ant galvos. Kitiems, kurie to nepajėgia, rekomenduoju pertraukų metu palaikyti iškeltas kojas, kad atslūgtų kraujas, pagerėtų kraujotaka, atsipalaiduotų raumenys. Kitas patarimas – pertraukėlių metu nusiauti batus, kad pėdos prasivėduotų, nudžiūtų.

Vaikščiojimo patirties šiokios tokios yra. Būdamas 14 metų perėjau per visą Lietuvą pėsčiomis su grupe. Nuo Vilniaus iki Žemaičių Kalvarijos. Visą kelią nuėjau su tais pačiais „inkariukais”.

Teko prisijungti ir daug kilometrų nužingsniuoti Lietuvos pasieniu su žygeivių grupe: nuo Nidos, apėjus visą Lietuvos pasienį, iki Klaipėdos. Taip aplankytos vietovės, į kurias tikriausiai su mašina niekada nebūtų užsukta.

Nuoširdžiai raginu – eikime pėsčiomis, važiuokime dviračiu, plaukime baidarėmis ir pan. Mėgaukimės grynu oru ir saule keliaudami, o ne drybsodami saulėje. Reikia tik reikia noro. Eiti. Tik-ėjimo. Tikėjimo.

Juozas DAPŠAUSKAS

Nuotraukos iš asmenino kelionės archyvo