Pienas: baltasis auksas ar juodas kapo akmuo?

Damoklo kardas virš pieno ūkių

Egzistencinius nacionalinio pieno sektoriaus klausimus nagrinėjo sausio 26 d. Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijoje (VDU ŽŪA) susirinkę Lietuvos pieno gamintojų asociacijos (LPGA) tarybos nariai, drauge su pagrindinių šalies pieno perdirbimo įmonių vadovais, mokslininkais, politikais, agrarinio sektoriaus atstovais. Posėdžiui vadovavo ir įžanginį pranešimą dėl situacijos Lietuvos ir ES pieno rinkose skaitė LPGA prezidentas Jonas Vilionis. Jo teigimu, maisto sektoriuje monopolį turintieji prekybininkai nepaiso valstybės interesų, diktuoja kainas, produktų nuolaidų akcijas pieno perdirbėjams, o šie permeta tai pieno gamintojų kaštams. „Pieno gamybos sektorius valstybei sukuria didelę pridedamąją vertę, – sakė J. Vilionis, – įdarbinami pieno vežėjai, perdirbėjai, verslininkai, prekybininkai. Pajamos iš 60–95 proc. eksportuojamos pieno produkcijos pildo šalies biudžetą. Kodėl valstybė nepastebi, kaip sparčiai mažėja pieno ūkių? Likviduojamos ne tik smulkios, bet ir didelės pieno fermos.“ J. Vilionis pastebėjo, kad politinės valios vakuumas Damoklo kardu kabo virš visų pieno gamybos ūkių.

LPGA direktorius Eimantas Bičius pristatė rengiamą pieno gamybos savikainos skaičiuotę. Prieš kelerius metus Vokietijos agrarinės ekonomikos tarnybos laboratorija buvo paskaičiavusi įvairaus dydžio Lietuvos pieno ūkių pieno gamybos kaštus. Tuomet nedideliuose ūkiuose jie siekė 59 ct/kg, stambiuose – 32 ct/kg. Pasak E. Bičiaus, pernai pieno gamybos kaštai išaugo, visų dydžių ūkiuose jie buvo 30 proc. didesni už gaunamą pieno kainą.

„Pieno savikainos skaičiuotę turėtų parengti mūsų agrarinės srities mokslininkai ir oficialiai paskelbti, – sakė Griškabūdžio (Šakių r.) žemės ūkio bendrovės vadovas, Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos (LŽŪBA) viceprezidentas, Petras Puskunigis, – tuomet ūkiai galėtų planuoti pieno gamybos verslo plėtrą ar imtis alternatyvų. Šalies gyvulininkystės ūkiai pasigenda sisteminio požiūrio į sektorių.“

Žemės ūkio kooperatyvo „Pienas LT“ valdybos pirmininkas Tomas Raudonius apgailestavo, kad pieno gamybos ir perdirbimo sektorius kamuoja būtent sisteminės problemos. „Valdydami pieno gamybą ir perdirbimą, mes pastebime kliūtis, turime sprendimų, tačiau juos įgyvendinti trukdo ne tik politinės valios trūkumas, bet ir plataus dialogo nebuvimas“, – kalbėjo T. Raudonius.

Žemės ūkio kooperatyvų „Pieno puta“ ir „Žalioji lanka“ vadovės Juratė Dovydėnienė ir Nijolė Barkauskienė, administruojančios apie 800 smulkių ir vidutinių pieno tiekėjų, kalbėjo apie augančius pieno gamybos ir surinkimo kaštus bei neprognozuojamai mažėjančias pieno žaliavos supirkimo kainas prie pieninės vartų. Valstybė tarsi prižiūri teisės aktais reglamentuotus sutartinius įsipareigojimus, tačiau nuo rinkos pokyčių nukenčianti šalis visuomet yra ūkininkas. Pauliukų (Jonavos r.) ŽŪB vadovas Andriejus Štombergas ir jo kolega iš Smilgių ŽŪB (Marijampolės sav.) Romas Vilionis siūlė nelaukti, kol reikės likviduoti karvių bandas, ir imtis radikalių veiksmų.

Veiklos tęsti neįmanoma

„Lietuvos pieno sektorius yra per mažas, kad atsilaikytų prieš pasaulio ir Europos rinkų pokyčius, – sakė LPGA tarybos narys, Lazdijų r. ūkininkas Naglis Narauskas, – yra priimta, kad esant 30 proc. verslo nuostolių, veiklos tęsti neįmanoma. Pieno sektorių kontroliuojančios ministerijos siūlo žemdirbiams spręsti problemas tariantis su pieno perdirbėjais. Nesant dialogo, pieno ūkių mažėja. Valstybė drauge su socialiniais partneriais neturi vieningos pieno ūkių strategijos, politikos, tik nesusikalbėjimo daugėja. Ateitis šviečiasi tokia: turėsime perkaitusią planetą ir gersime natūralų pieną arba žalią planetą ir sintetinį pieną.“ Pasak N. Narausko, pieno gamybos ir perdirbimo rinkos reguliatoriumi galėtų tapti žemdirbių valdoma kooperatinė pieninė, kurios pavyzdžio toli ieškoti nereikia.

„Kooperatyvas neturi tiek raumenų, kad amortizuotų pieno gamybos ir perdirbimo sektoriuose vykstančius pokyčius, – pastebėjo LPGA tarybos narys, Utenos r. Vaitkūnų k. ūkininkas Arūnas Kudrevičius, – be to, pertekliniai reikalavimai pieno ūkiams, valstybinės biurokratijos siautėjimas suriša plėtrai pasirengusio ūkininko rankas.“ Panašiomis mintimis dalijosi pažangių pieno ūkių šeimininkės Dalia Kairaitienė (Kazlų Rūdos sav.) ir Vaidutė Stankevičienė (Biržų r.). „Kai tokios pieno supirkimo kainos, suabejoji, ar esi reikalingas valstybei“, – skėlė D. Kairaitienė.

„Ministerija nekalba apie ateitį – vietoj to rašo žalias, baltas knygas, – kalbėjo modernų pieno ūkį valdančios akcinės bendrovės „Lytagra“ valdybos pirmininkas Adomas Balsys, – Lietuvoje 45 stambūs pieno ūkiai pagamina 60 proc. šalies pieno. Savo pieno ūkiu Bernatoniuose (Kauno r.) „Lytagra“ 29 metus išlaikė tris kaimus – suteikė žmonėms socialinė gerovę. Jeigu už pieno žaliavą bus mokama 25 ct/kg, pieno ūkių neliks.“

Naują požiūrį į agrarinį verslą pateikė VDU ŽŪA kanclerė prof. Astrida Miceikienė. „Jei nacionalinis žemės ūkio sektorius bus orientuojamas ne į gamybą, o į paslaugų teikimą, jis tiesiog nustos egzistavęs, – tvirtino profesorė, – politiniuose skersvėjuose pradingo valdžios poreikis skatinti mokslinius tyrimus, talkinti žemdirbiams, rengti žemės ūkio specialistus, rūpintis kuriančio, dirbančio Lietuvos kaimo ateitimi. Žemės ūkiui stinga lyderystės.“

Imituojamoji žemdirbių savivalda

Klasikinio posėdžio rimtį sutrikdė jaunas Tauragės r. ūkininkas Eimantas Eigirdas. Nusistebėjęs, kad auditorijoje apie pieno sektoriaus ateitį kalba pagyvenę, garbaus amžiaus susirinkusieji, ūkininkas teigė daug gamybinių vilčių nepuoselėjantis. Prisipažinęs, kad 6 metus studijavo aukštuosius agrarinius mokslus, dabar turi 21 ha ir 18 karvių ūkį, E. Eigirdas teigė ketinęs verslą plėtoti, rengti projektą, tačiau nusivylė. Užuot padėjusi jaunam ūkininkui, ministerija atsiuntė tikrintojus, grasinančius baudomis. „Mūsų tėvai tris dešimtmečius kūrė ir stiprino pieno ūkius, nuoširdžiai dirbdami valstybei ir kasdien tikėdami, kad rytoj bus geriau, – kalbėjo E. Eigirdas, – tačiau dabar matau, jog jie dirbo tik stengdamiesi atiduoti paskolas, paimtas verslui tęsti. Pieno supirkimo kainos buvo žemesnės už savikainą, visi tą žinojo, o žemdirbių savivalda – Žemės ūkio rūmai (ŽŪR) – pastarąjį dešimtmetį tiesiog vegetavo. Dabar žinome, kad tai buvo ir yra paranku ŽŪM, finansuojančiai komą patyrusį mirusįjį.“ Pasak E. Eigirdo, tokia situacija lėmė, kad kaime mažėjo ūkių, o valstybėje – žmonių.

VĮ Žemės ūkio duomenų centras atstovė Julija Šataitė kalbėjo apie Lietuvos pieno ūkių struktūros pokyčius ir posėdžio dalyviams pateikė liūdnoką šalies pieno ūkių statistiką. Pavyzdžiui, 2018 m. sausio 1 d. šalyje buvo 41 354 karvių laikytojai (taip oficialiai vadinami pieno ūkiai), 2023 m. sausio 1 d. jų liko 21 507. Prašapo (likviduoti, parduoti, sujungti su kitais) 19 847 ūkiai. Pieną perdirbti 2015 m. pardavė 32 064 ūkiai, 2022 m. pabaigoje tokių buvo 14 404. Nuostolingos pieno gamybos per 7 metus atsisakė 17 660 ūkių. Kontroliuojamo produktyvumo paslaugomis, iš dalies remiamomis valstybės, šalyje naudojosi tik 55 proc. pieno ūkių. Pasak UAB „Pieno tyrimai“ direktorės dr. Laimos Urbšienės, būtent piendavių karvių produktyvumo didinimas yra ir šiltnamio efekto bei oro taršos mažinimo priemonė. Apmaudu, kad ši žinia nėra viešinama, populiarinama. Pieno ūkiais garsėjančiose šalyse karvių produktyvumo stebėsenos sistema apima vidutiniškai 95 proc. ūkių.

Kam deleguoti spręstinas problemas?

Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas Viktoras Pranckietis pripažino, kad žemės ūkio gamybos sektoriuje tvyrančios problemos komiteto nariams žinomos, tačiau iš esmės jas spręsti privalo ŽŪM, turinti gausų personalą. Pasak V. Pranckiečio, ypač apmaudu dėl ŽŪR, kurie tarnauja ne žemdirbiams, o juos išlaikančiai ministerijai. Skleidžiama informacija, kad ŽŪR vienija tūkstančius žemdirbių, bet visuotinai žinoma, jog veikla tik imituojama, maskuojant lėšų švaistymą. „Daugelį kartų esame raštu kreipęsi į Seimą ir Vyriausybę dėl žemdirbių savivaldos kompromitavimo – Žemės ūkio rūmų finansavimo, tačiau lėšos toliau švaistomos“, – sakė LPGA prezidentas J. Vilionis, prieš keletą metų pasitraukęs iš ŽŪR ir inicijavęs tikrai visuomeninę Lietuvos žemės ūkio tarybą, kuriai priklauso pagrindinės ir gausiausios žemdirbių asociacijos.

Pranešimą „Pieno sektoriaus vaidmuo šalies agroverslo struktūroje ir jo efektyvinimo instrumentai“ padarė „Ūkininko patarėjo“ vyriausiasis redaktorius Vytenis Neverdauskas, šalies žemdirbių orbitoje žinomas kaip Atgimimo laikotarpio (1989–1990 m.) žemdirbių savivaldos ir agrarinės spaudos atkūrimo iniciatorius, visus Nepriklausomybės dešimtmečius sekęs šalies agrarinio sektoriaus pulsą. „Lietuva – nedidelis, jaukus žemės ūkio kraštas, – kalbėjo V. Neverdauskas, – žalinimo politika – perteklinė mūsų šaliai, turime rūpintis maisto gamyba, tą laikyti valstybės prioritetu, skatinti pieno ūkius. Antai kaimynai lenkai rūpinasi, kad vietinės kilmės maisto produktai pasiektų kiekvieno šalies gyventojo stalą. Kas Lietuvoje tokios misijos ėmėsi? Valstybės požiūrio stoka skurdina šalies agrarinį sektorių, neskatina vartoti lietuviškų maisto produktų.“ Pasak V. Neverdausko, kuris 1991 m. su bendražygiais atkūrė ŽŪR, šiandien apmaudu, kad ši institucija nebevaidina jokio reikšmingesnio vaidmens formuojant agropolitiką, greičiau – atvirkščiai. Pirmosios Vyriausybės žemės ūkio viceministru dirbęs Adolfas Šleževičius (vėliau – šalies Ministras Pirmininkas) Žemės ūkio rūmų atkuriamojoje konferencijoje prieš 32 metus vienareikšmiškai teigė, kad žemdirbiai turi susivienyti savivaldoje ir kartu su kitais sektoriaus dalyviais kautis prieš valdžią dėl savo interesų! Net sunku patikėti, jog taip kalbėjo ŽŪM atstovas. Šiandien, deja, nėra institucijos, kuri vienytų žemdirbius ir žemės ūkio produkcijos perdirbėjus, agrarinių paslaugų ir mokslo įstaigų atstovus, asociacijas ir gamybininkus, švietėjus ir kaimo verslus. Nėra kas atstovauja visam agrariniam šalies sektoriui, o tuo naudojasi politikai, ministerijos. Prieš keletą mėnesių LŽŪBA (P. Puskunigis), Lietuvos ūkininkų sąjunga (Raimundas Juknevičius) ir „Ūkininko patarėjas“ (V. Neverdauskas) įkūrė ir jau Registrų centre įregistravo naują visam agro sektoriui atstovausiančią organizaciją – Lietuvos agroparlamentą. Planuojamas jo pirmasis kongresas. Pasak ŪP vyriausiojo redaktoriaus, tai bus svarbus instrumentas atversti žemės ūkį nuo galvos ant kojų, įtakoti agropolitinius sprendimus, rūpintis egroekonomikos esminiais klausimais, gamybą iškeliant į pirmą vietą, o žalinimą – po to.

Kitas svarbus pieno sektoriaus atgaivinimo instrumentas turėtų būti rudenį organizuojamos gyvulininkystės parodos Žemės ūkio akademijoje – su seminarais, aukcionais, konferencijomis. Juk neliko parodų Algirdiškyje. Jų fundatoriumi turėtų būti ŽŪM, o rėmėjais – perdirbimo pramonė, tiek pieno, tiek ir mėsos. Šios parodos sesė galėtų būti tuo pačiu metu vykstanti paroda „Maistas“, nes nebeliko „AgroBalt“ parodos.

Trečiuoju kaimo išlikimo, agrovisuomenės interesų gynimo instrumentu pranešėjas įvardijo ŪP medijų kanalus: „Ūkininko patarėją“, „Kaimo laikraštį“, ŪP Agro TV ir naująjį moderniausią portalą ukininkopatarejas.lt. Jame – jau 300 tūkst. unikalių vartotojų ir per mėnesį sulaukiama daugiau nei milijono peržiūrų – tiek kaime, tiek mieste. Taigi portalas tapo didžiausiu visame sektoriuje. V. Neverdauskas pakvietė renginio dalyvius naudotis šiomis galimybėmis.

LPGA tarybos posėdžio darbą apibendrino J. Vilionis. Priimtas kreipimasis į Seimą ir Vyriausybę, nurodant skaudžiausias ir spręstinas pieno gamybos sektoriaus ir viso žemės ūkio problemas.

Visą straipsnį skaitykite „Ūkininko patarėjo“ elektroninėje arba popierinėje leidinio versijoje,

„Ūkininko patarėjas” Nr. 13, 2023 m. sausio 31 d.

Laikraštis „Ūkininko patarėjas” parduodamas visuose didžiuosiuoe prekybos centruose, Lietuvos pašto skyriuose.

Taip pat laikraštį galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo” redakcijoje el. paštu: platinimas@up.lt, tel. +370 603 75 963 arba www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt bei Perlo terminaluose.

ŪP korespondentas Justinas ADOMAITIS

Autoriaus nuotraukos

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.