Pienininkų asamblėja – kas gaudo pieno naudą?

Sąnaudas padengianti kaina

EMB jungia 21 pieno gamintojų organizaciją iš 16 šalių (tiek Europos Sąjungos (ES), tiek ne ES šalių – Norvegijos, Šveicarijos) ir nuolat plečiasi. EMB lyg-meniu sprendžiami tokie pieno gamintojams aktualūs klausimai, kaip žaliavinio pieno gamybos kiekių reguliavimo sistema, įsijungianti krizių atveju, taip pat pieno gamybos sąnaudų analizė tiek atskirose valstybėse narėse, tiek ES mastu. Lietuvos pieno gamintojai yra bendros ES rinkos dalis, tad šie sprendimai ir darbas EMB yra ypač aktualūs.

EMB prezidento K. Poulsen teigimu, pagrindinis organizacijos tikslas yra sąnaudas padengianti kaina, kuri leistų kiekviename Europos kampelyje vystyti pienininkystę. Pats Danijoje gyvenantis EMB prezidentas turi ekologinį 500 karvių ūkį. Jis siekia, kad bet kokia gamyba būtų tvari, kad nebūtų neigiamos įtakos klimatui. K. Poulsen prisiminė laikotarpį, kai susibūrė organizacija. Svarbiausias motyvas buvo nuolatinės pieno sektoriaus krizės panaikinus pieno kvotas. „Sprendimas dėl kvotų panaikinimo buvo priimtas 2003 m. ir tai pradėjo veikti pieno sektorių, – „Ūkininko patarėjui“ pasakojo jis. – Tikėtasi švelnios kvotų panaikinimo įtakos, tačiau kainos staiga krito žemyn ir pieną ėmėme gaminti brangiau nei buvo supirkimo kainos.“

Nebelikus kvotų sistemos, politikai žadėjo geresnį gyvenimą. Tačiau vietoje gerų kainų ir rinkų, pieno supirkimo kainos vis dar žemesnės už gamybos sąnaudas. Ir pieno krizių dabar būna daugiau. Nuo 2009 m. iki šios dienos Europą drebino net trys pieno krizės, o už durų laukia dar viena.

Žemiausios pieno kainos ES buvo 2009 m. gegužę – 24,39 ct/kg, 2012 m. birželį – 30,90 ct/kg, 2016 m. liepą – 25,68 ct/kg. Nuo 2023 m. pradžios kaina ir vėl krito, taigi situacija buvo itin sudėtinga. Dabar kainos kiek kyla. Krizių laikotarpiu pieno kaina nepadengia net ūkininko patirtų sąnaudų, jau nekalbant apie žemdirbio darbo apmokėjimą. Nebelieka lėšų investicijoms.

„Mes norime gaminti tvarų ir sveiką maistą, bet ūkininkams sudėtinga tai padaryti, – aiškino EMB prezidentas K. Poulsen ir kaip vieną krizių sprendimo būdų priminė: – Reikia, kad gamyba būtų atsakinga ir būtų gaminama tik tiek, kiek reikia.

Nuo 2016 m. spalio iki 2017 m. sausio Europos Komisija (EK) buvo aktyvavusi Europos pieno gamybos mažinimo (savanoriško) schemą. Didžiulis EMB pasiekimas, kad pavyko šią priemonę integruoti į Bendrąją žemės ūkio politiką (BŽŪP).“

Priemonė pasiteisino – schemoje dalyvavo 27 ES valstybės narės, 48 200 pieno gamintojų (apie 3 proc. visų Europos pieno ūkių). Pieno kiekis sumažėjo 833 551 t, arba 2,02 proc., palyginti su ankstesnių metų tuo pačiu laikotarpiu. Aktyviausiai šia programa naudojosi daugiausiai pieno pagaminančios šalys: Vokietija (232 300 t), Prancūzija (152 732 t) ir Jungtinė Karalystė (90 814 t). Šiose šalyse sumažėjo net 57 proc. pieno kiekio. Nyderlanduose pieno kiekis sumažėjo 56 117 t. Kainos pokytis per metus – nuo 25,68 ct iki 34,16 ct.

Beje, reaguodama į kainų kritimą, EK ėmėsi įvairių priemonių – rėmė nugriebto pieno miltelių, sviesto ir sūrio ilgalaikį saugojimą, mokėjo subsidijas. Deja, šių priemonių nepakako, kad pieno kainos atsigautų. O kai 2016 m. liepą buvo priimtas sprendimas įgyvendinti Europos pieno gamybos mažinimo programą ir skirti tiesiogines subsidijas ūkininkams, kurie sumažino gamybą, pieno kainos pradėjo kilti.

Rinkos atsakomybės programa

EMB ir Vokietijos pieno ūkininkų asociacija sukūrė Rinkos atsakomybės programą (angl. Market Responsibility Programme, MRP). Priemonės principas – nereikia gaminti to, ko nereikia. Ūkininkai taip pat nenori gaminti pertekliaus, jei tai neapsimoka ir yra nuostolinga. MRP gali įsijungti krizių laikotarpiu. Stebėsenos agentūra gali tirti rinką ir reguliuoti apyvartą. Svarbiausia, kad pieno supirkimo kaina nebūtų mažesnė už gamybos sąnaudas ir patenkintų gamintojų poreikius. Tam buvo įkurta ES Pieno rinkos observatorija, kuri veikia, stebi rinką, konstatuoja kainas, nors nepriima sprendimų ir kainai poveikio neturi.

EMB prezidento teigimu, Europoje vyksta ne visai sąžiningos prekybos politika. „Žinome, kad didžiosios tarptautinės kompanijos, kaip Danijos „Arla“ ar Nyderlandų „Campina“, gali diktuoti sąlygas ir vaidinti lemiamą vaidmenį nustatant pieno kainą, nes jos superka 90 proc. viso pieno“, – ŪP sakė K. Poulsen.

Tikimybė kitiems pieno gamintojams susijungti visos Europos rinkoje sudaro tik 3,5 proc., o nacionaliniu lygiu – 33 proc. Kooperacijos lygis yra per mažas. Suprasdama gamintojų vargus, Ispanija išleido įstatymą, pagal kurį supirkimo kaina turi viršyti gamybos sąnaudas. Ir štai dabar ispanų ūkininkai už pieną gauna daugiau nei kiti. Įstatymai jau yra ir ES, tačiau bėda ta, kad net 70 proc. pieno gaminama kooperatyvuose, jiems negalioja teisės aktai, o EMB siekia, kad šie teisės aktai galiotų ir kooperatyvams.

„Norint, kad ateityje būtų galima tinkamai kovoti su rinkos krizėmis pieno sektoriuje, reikia papildomų teisės aktų, taikomų visoje ES, – pasakojo EMB prezidentas. – Šiuo tikslu sukurta MRP. Tai yra ES pieno sektoriaus programa, kuri turi būti naudojama, kai yra pieno rinkos disbalanso rizika. Stebėsenos ir reagavimo į rinką derinys leidžia atpažinti artėjančias krizes.“

Rinkos stabilumui įvertinti naudojamas rinkos indeksas. Jei indeksas yra 100, rinka yra stabili. Jei jis nukrenta, įsijungia trijų fazių programa, kuri reaguoja į šį nestabilumą. Kai rinkos indeksas nukrenta 7,5 proc., tai yra 1-oji, ankstyva krizės fazė. Tuo metu dar nėra mažinama pieno gamyba, tačiau jau pradeda veikti tam tikri skatinamieji mechanizmai. Jeigu tai nepadeda ir indeksas toliau krenta žemyn 15 proc., prasideda 2-oji krizės fazė. Tuomet reikia nustatyti referencinį periodą, ir pieno gamintojai, kurie šiuo laikotarpiu gamina mažiau, gauna išmokas už kiekvieną sumažėjusį pieno litrą. Tie, kurie gamina daugiau, gauna baudas. Bet būna situacijų, kai tokio savanoriško sumažinimo nepakanka. Jei rinkos indeksas krenta 25 proc., tuomet prasideda 3-ioji krizės fazė, kai kiekvienas pieno gamintojas turi mažinti gamybą 2–3 proc. maždaug 6 mėn.

Kliuvo ir politikams

Paprašytas pakomentuoti Lietuvos pieno sektoriaus situaciją, EMB prezidentas pripažino, kad ir Danijoje panaši padėtis – sąstingis ekologinio pieno gamyboje, kooperatyvai sumažino tokio pieno supirkimą, nyksta ūkiai. „Reikia stiprinti bendradarbiavimą ir tarp ūkininkų, ir tarp organizacijų, telkti jėgas prieš kooperatyvus“, – siūlo K. Poulsen.

EMB viceprezidentas vokietis Elmar Hannen redakcijai pateikė pavyzdį: „Spalio mėnesį pieno savikaina siekė 45 ct, o kooperatyvai mums mokėjo 38 ct. Pasaulinėje rinkoje tendencijos sudėtingos, apie 3 proc. rinkos užima pieno pakaitalai, o ES labai aukšti pieno kokybės standartai. Tad ES reikia priemonių, kurios apsaugotų gamintoją.“

LPGA vadovas Jonas Vilionis į klausimą, ar padėjo paskutinė parama Lietuvos ūkininkams atsitiesti, pripažino: „Paramos didesni ūkiai negavo. Mes norėjome, kad visiems ūkiams būtų išmokėta, bet Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) sukiršino visus, nuspręsdama kitaip. Rezultatas – nebeliko apie 10 tūkst. karvių. Ūkininkams nebeapsimoka turėti pieno ūkius.“ Jo teigimu, ši valdžia vykdo žemės genocidą – pradedant nuo žaliojo kurso, baigiant žemės mokesčiais. Pasak J. Vilionio, jei neliks išeities, teks žemdirbiams su technika išvažiuoti į kelius.

J. Vilioniui pritarė ir Žemės ūkio bendrovių viceprezidentas Petras Puskunigis. Pabrėžęs asamblėjos svarbą, jis patikino: „Mes, žemdirbiai, pastaruoju metu išgyvename didžiulį genocidą ne vien pieno sektoriuje, bet ir kituose. Matome ŽŪM požiūrį. Pieno ūkiai sukuria didelę pridėtinę vertę, darbo vietas, tačiau kartais atrodo, kad pieno gamintojai labiau rūpinasi kaimo ateitimi, nei politikai, kurie rūpestį juo labai mėgsta deklaruoti rinkiminėse programose. Todėl kreipėmės į teisininkų kontoras, nes matome, kad valdžios sprendimai nesulaukia tinkamo įvertinimo.“

Autorės nuotraukos

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.