Pieno perdirbėjų savivalė kelia vis didesnę įtampą

Lietuvos pieno ūkyje bręsta didelių neramumų. Pieno perdirbėjams nuo balandžio sumažinus pieno supirkimo kainas, jų savivale ėmė piktintis pieno tiekėjai. Abi pusės turi savų argumentų ir nusileisti neketina.

Supirkimo kainos mažėja

Nuo balandžio vidutinė pieno supirkimo kaina sumažėjo 4–5 centais už litrą. Lietuvos žemės ūkio rūmai (ŽŪR) kreipėsi į Žemės ūkio ministeriją (ŽŪM), Seimo Kaimo reikalų komitetą ir Konkurencijos tarybą, paprašę inicijuoti tyrimą ir išsiaiškinti, ar pieno supirkėjai už pieną pagal žemesnius tarifus kooperatyvams moka teisėtai.

Kreipimesi nurodoma, kad pieno kooperatyvams, parduodantiems per 20 tūkst. kg žalio pieno per dieną, nuo šių metų balandžio mokama po 23 centus už kilogramą.

Nors kooperatyvai supirkėjams pieną atveža patys, ir todėl perdirbėjai nepatiria transportavimo išlaidų, tačiau ūkininkams, per dieną patiekiantiems po 1–2 tonas pieno, už litrą sumokama po 24 centus. Negana to, kai kurios pieno perdirbimo įmonės išvis atsisako priimti pieną iš kooperatyvų, motyvuodamos tuo, kad neturi kur dėti produkcijos dėl karantino metu sumažėjusio vartojimo.

Žlugdo kooperacijos idėją

„Pieno perdirbėjai ir ministerija skatina tik stambiuosius tiekėjus ir pieno ūkius, o smulkiuosius, kurie ūkininkauja nekenkdami klimatui, diskriminuoja, – „Ūkininko patarėjui“ teigia ŽŪR pirmininkas dr. Arūnas Svito- jus. – Valstybės uždavinys yra ne orientuotis į masto ekonomiką, o paremti vidutinį pieno gamybos sektorių, nes jam to reikia labiausiai.“

Jis taip pat primena, kad smulkieji ir vidutiniai ūkiai valstybei mokesčių sumoka daugiau negu stambieji. 50–60 karvių ūkis ir Lietuvoje yra labai efektyvus, nes jam reikia samdytis mažiau darbuotojų. ŽŪR vadovas pateikia Lenkijos, Skandinavijos valstybių pavyzdžius. Ten pienininkystės sektoriuje dominuoja vidutiniai šeimos ūkiai, kuriems, už pieną gaunant normalias pajamas, užtenka ir sau, ir šeimai. Anot jo, netgi JAV puikiai išsilaiko vidutinis šeimos ūkis, kuriame 200 galvijų prižiūri du žmonės. „Tiesa, ten technologijos daug geresnės negu Lietuvoje, todėl atlyginimai labai dideli, bet dėl to dirba visa sistema, visa infrastruktūra, – palygina A. Svito- jus. – Tik paskui, kai samdomi žmonės, jau prasideda industriniai ūkiai, korporacijos, kurios samdo daugiau darbuotojų ir nelabai paiso gamtos, socialinių dalykų, tik pelningumu rūpinasi.“

Anot A. Svitojaus, Lietuvos didiesiems perdirbėjams reikia, kad smulkusis pieno ūkis būtų sunaikintas, nors jis ir sveikesnis, ir pigesnis, o ir pieno savikaina čia mažesnė. Jo žodžiais, stambieji ūkiai ir perdirbėjai nenori, kad ūkininkai kooperuotųsi, nes pagal patiekiamus žaliavos kiekius jie gali pareikalauti didesnio atlygio. Todėl kai kuriems pavieniams ūkininkams siūlomos didesnės kainos, kad šie nesijungtų į kooperatyvus ir taip kooperacijos idėja būtų sužlugdyta. Ūkininkai dėl tokio spaudimo pieno supirkimo kainų atveju ir pasiduoda.

Žemės ūkio kooperatyvų asociacijos „Kooperacijos kelias“ vadovas, kooperatyvo „Pieno gėlė“ valdybos pirmininkas Jonas Kuzminskas įsitikinęs, kad pieno sektorius Lietuvoje yra sąmoningai žlugdomas. „Valdžios institucijose prikurta įstatymų, darbo grupių, daug kalbama apie kooperaciją, jos svarbą, net Vyriausybės programoje įrašyta, kad valstybė rems ūkininkų kooperaciją, bet nėra jokių rezultatų. Priimti įstatymai neveikia, nes atsakingos valdžios institucijos savo darbo neatlieka. O mes, ūkininkai ir kooperatyvai, turime ne tik darbus nudirbti, bet dar ir pasirūpinti, kad ateityje pieno supirkėjui  netektų primokėti už tai, kad priima pieną“, – piktinasi jis.

A. Svitojus neatmeta, kad tarp pieno supirkėjų gali būti kartelinis susitarimas, todėl ŽŪR ir kreipėsi į Konkurencijos tarybą. „Juos sunku apčiuopti, bet kai vienas mažina kainą, tai mažina ir kitas, ir šie procesai vyksta kartu, todėl savaime kyla klausimas, ar dėl to perdirbėjai nesitaria tarpusavyje“, – svarsto ŽŪR vadovas. Anot jo, Konkurencijos taryba turėtų atsižvelgti ir į tai, kad, kainoms perdirbimo rinkoje ir mažmeninėje prekyboje nesikeičiant, staiga visur krinta žaliavos kainos.

„ŽŪR įžvelgia galimus kartelinius susitarimus. Mūsų perkamo pieno kainą Konkurencijos taryba tikrina nuolat. 2015 metais (prieš penkerius metus! – red. past.) jos pateiktoje išvadoje jokių galimų susitarimų neįžvelgta, juolab kai kiekviena įmonė yra atskirai sutarusi dėl skirtingų pieno supirkimo kainų“, – atremia Lietuvos pieno perdirbimo įmonių asociacijos „Pieno centras“ vadovas Egidijus Simonis.

Nesutaria dėl kokybės

AB „Vilkyškių pieninė“ direktorius Gintaras Bertašius ŪP tvirtino, kad bendrovei svarbiausia yra pieno kokybė, o kaltinimas, esą pieno perdirbėjai žlugdo kooperacijos idėją, visiškai nepagrįstas. „Kooperatyvai atlieka labai didelį darbą: efektyviai surenka pieną, patys atveža, bet jų pieno rodikliai, deja, yra gerokai prastesnės kokybės. Mes labai palaikome šį judėjimą“, – sako bendrovės vadovas.

Jis įsitikinęs, kad pieno perdirbimo ekonomikoje žaliavos kokybė yra vienas esminių dalykų, tačiau neseniai Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba patikrinusi nustatė, kad kooperatyvų tiekiamo pieno kokybė yra gerokai prastesnė negu stambių ūkių, todėl, gaminant produktus, kooperatyvų pieno išeigos yra kur kas prastesnės. „Pienas į kooperatyvus vežamas daugiausia iš smulkiųjų ūkių. Atveža ir labai gero pieno, bet kai į bendrą katilą įpilama prastos žaliavos, ji tampa šaukštu deguto statinėje“, – aiškina G. Bertašius.

Su tokiais perdirbėjų teiginiais nesutinka pienininkai. „Jei palygintume, kurios – „Pieno gėlės“ ar bet kurios pieno įmonės – pieno kokybės kontrolė patikimesnė, paaiškėtų, kieno viršus“, – „Vilkyškių pieninės“ vadovo kritikai atsikerta kooperatyvo „Pieno gėlė“ valdybos pirmininkas J. Kuzminskas ir priduria, kad vasarą somatinių ląstelių kiekis kooperatyvo piene niekada neviršija itin griežtų Europos Sąjungos reikalavimų, o žiemą visų pieno ūkių rezultatai kiek prastesni. ES reikalaujama, kad somatinių ląstelių koncentracija nebūtų didesnė kaip 400 tūkst. kubiniame centimetre, o, pavyzdžiui, JAV, leidžiama ir iki 600 tūkstančių.

J. Kuzminskas tvirtina, kad Lietuvos kooperatyvų pieno kokybė yra gera, juolab kad įvesta griežta pieno kontrolė. Iš kiekvienos siuntos paimamas mėginys ir tik tada supilama į bendrą talpyklą. Jis pripažįsta, kad kai kuriuose smulkiuosiuose ūkiuose karvės melžiamos rankomis, todėl gali būti bakterinio užterštumo, bet visas pienas pasterizuojamas.

Anot J. Kuzminsko, kooperatyvo valdyba yra nustačiusi, kad kiekvienas pieno siuntėjas turi būti atsekamas, ir nustačius, kurio tiekėjo pienas galėjo būti užterštas, pavyzdžiui, inhibitoriais, siuntėjas privalėtų sumokėti už visą ryte arba vakare kooperatyvo surinktą žaliavą, o užterštas pienas būtų utilizuojamas. Įvedus tokią tvarką, ūkininkui nekyla pagundų sukčiauti, tad ir į kooperatyvą nesiprašo tie, kurie abejoja savo pieno kokybe.

Kituose kooperatyvuose visko gali būti, tačiau sudėtingiausia padėtis pieną superkančiuose vadinamuosiuose tarpininkų uabuose.

Asociacijos „Kooperacijos kelias“ vadovas neabejoja, kad kooperatyvai Lietuvos pieno perdirbėjams yra didelė rakštis. „Patys perdirbėjai ypatingos kokybės nereikalauja. Jeigu jie patys tikrintų somatinių ląstelių koncentraciją ir patys to reikalautų iš kitų, visi tiekėjai greitai susitvarkytų“, – tvirtina jis.

J. Kuzminsko žiniomis, stambios bendrovės ir pieninės savo pieno somatines ląsteles apvalo per baktofūgą, bet taip apdorotas pienas žaliava nelaikomas, todėl visos siuntos rodikliai pagerinami tik įmaišius baktofūguoto pieno. „Tai nėra legalu, bet supirkėjams nerūpi, kaip „gerinama“ žaliavos kokybė“, – teigia asociacijos vadovas.

Jo nuomone, jeigu perdirbėjai somatinio pieno nepirktų, ūkininkai kokybę sutvarkytų labai greitai, todėl patys perdirbėjai kalti, kad tokį pieną perka. „Kai pieno trūksta ir dar pradėsi reikalauti kokybės, žmogus eis pas tą, kuris jos nereikalauja“, – teigia J. Kuzminskas.

Jo žiniomis, Lietuvoje nemažai kooperatyvų pieną parduodavo Lenkijai, kur už žaliavą mokėdavo pagal gerokai aukštesnius tarifus. J. Kuzminskas neabejoja, kad supirkėjai naudojasi dabar uždarytomis sienomis į Lenkiją ir diskriminuoja kooperatyvus.

Į kooperatyvus žvelgia kaip į potencialius priešus

Andriejus STANČIKAS

^{Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas}

Mūsų pieno perdirbimo įmonės į kooperatyvus žvelgia kaip į potencialų priešą, ir jei yra galimybė sumažinti jų pieno supirkimo kainas, tai stengiasi jas gerokai sumažinti ir ūkininkams parodyti, kad kooperuotis nereikia, nes antraip gaus mažesnę kainą. Taip elgiamasi ir sunkiu laikotarpiu dabar. Yra viena gamintojų grupė, kuri, susitarusi su perdirbėjais, kooperatyvus žlugdo.

Prisiminus 2012 metus, supirkimo kainos tiekėjams buvo sumažintos 8–12 proc., o kooperatyvams – iki 30 procentų. Tada kooperatyvai teisybės irgi ieškojo Konkurencijos taryboje, tačiau tyrimas užsitęsė keletą metų ir ūkininkams galų gale pasiūlyta kooperuotis, nes kooperacija per maža.

Tada kooperatyvai, surinkę visą medžiagą, rengėsi kreiptis į Europos Komisiją dėl konkurencijos sąlygų iškreipimo Lietuvoje ir kooperacijos žlugdymo. Perdirbėjai sunerimo ir bandė ieškoti susitarimo su kooperatyvais, tačiau panaši padėtis tęsėsi ir vėliau, pavyzdžiui, 2015 metais. Prasidėjus Rusijos embargui, buvo prieita iki to, kad iš kooperatyvų iš viso nebuvo perkama pieno. Tada kooperatyvai keletą šimtų tonų gero kokybiško pieno išpylė į srutų duobę. Taigi, nestebina ir dabartinė padėtis.

Manau, Vyriausybė svarsto ir apie galimybę didinti intervencinius pieno produktų pirkimus, valstybės pieno produktų rezervo didinimą.

Kai skelbiami intervenciniai pirkimai, perdirbimo įmonės sandėliuose sukaupia pieno produktų atsargų, kurios, praėjus kriziniam laikotarpiui, vėl parduodamos rinkoje ir pinigus atsiima. Kiek tų pinigų – priklauso nuo to, kokia kaina bus rinkoje, o ji gali būti ir didesnė, ir mažesnė. Pastaruoju atveju perdirbimo įmonės neuždirba. Taip elgiamasi ir kitose valstybėse.

Šiandien, manau, rinkos nėra perkrautos. Be to, dėl epidemijos kyla transportavimo problema, tačiau bent Lietuvos vidaus rinkoje vartojimas dabar didėja. Juk dėl uždarytų sienų gyventojai jau nevažiuoja į Lenkiją apsipirkti ir maisto produktų daugiau įsigyja atsargoms kaupti.

Kazimieras ŠLIUŽAS

ŪP korespondentas