Pieno rebusai. Šansų turime, tik ar išnaudosime?

Blogai beveik visoje Europoje

Iš pieno gamybos traukiasi ir kitų Europos Sąjungos (ES) šalių ūkininkai, nors dabar pieno supirkimo kainos, regis, nėra tokios blogos. Pienininkai akcentuoja, kad yra labai stipriai išaugusios gamybos sąnaudos, todėl nėra lengva sudurti galą su galu, juolab dar atriekti lėšų investicijoms. Gamyba reikalauja nuolatinio atsinaujinimo, o kai kam modernizuotis reikia iš pagrindų. Anaiptol nepadeda ir žalioji politika, jau nekalbant apie gyvūnų gerovės saugotojais save vadinančių veikėjų keliamas „bangas“.

Todėl nenuostabu, kad ne vienam ūkininkui norisi padėti tašką ir pasukti lengvesniu keliu. Nestebina ir tai, kad per pastarąjį dešimtmetį ES stipriai sumenko gyvulių skaičius – Eurostato duomenimis, kiaulių sumažėjo 8,1 proc., galvijų – beveik 8,7 proc., avių – 9,4 proc., ožkų – 16,3 proc. Bet žemdirbiams bent jau viena gera žinia – žmonės nenustojo valgyti nei pieno, nei mėsos produktų.

LPGA direktorius E. Bičius mano, kad nepaisant to, jog mūsų pieno sektorius yra šlubuojantis, yra šansų atsitiesti, tik reikalingas valstybiškas požiūris. „Visoje Europoje pieno ūkiai traukiasi, daug kur, pavyzdžiui, Ispanijoje, Prancūzijoje klimato sąlygos blogėja, Nyderlandų pieno sektoriuje – stagnacija, jie yra įsipareigoję sumažinti CO2 išmetimus, ūkiai nesiplečia, ES gal tik Airija ir Lenkija didina pieno gamybą, o daugumoje kitų šalių ji mažėja.

Jeigu Lietuva su valstybės pagalba ir europine parama modernizuotų ūkius, galima būtų tikėtis stabilizacijos ar net proveržio. Atsinaujinę ūkiai sustiprėtų, būtų efektyvesni ir konkurencingi ES, gal, žiūrėk, po kokių 10 metų taptume antraisiais Nyderlandais. Turime gerą galimybę, bet ją reikia išnaudoti“, – samprotavo „Ūkininko patarėjo“ pašnekovas.

Galima būtų sakyti, kad dabartinis Lietuvos pieno sektorius nė iš tolo nėra pasiruošęs proveržiui, bet stabilizuoti jį būtina, jeigu norime išlaikyti ir pieno gamintojus, ir pieno pramonę su visa čia ir aplinkui juos kuriama pridėtine verte.

„Aišku, pas mus mažėja karvių skaičius, užsidaro ūkiai, bet pagerėjus kainai, tas traukimasis mažėja. Jeigu būtų gera supirkimo kaina ir matytųsi perspektyva, situacija stabilizuotųsi, o gal ir gerėtų“, – įsitikinęs LPGA direktorius.

Pamiršti mišrūs ūkiai

Žemės ūkio kooperatyvo (ŽŪK) „Lietuviškas pienas“ administracijos vadovės Aistės Sabaliauskaitės pastebėjimu, daugeliui bendrovių ir ūkių reikėtų investuoti, bet tam stinga palankaus finansavimo. Ji įvardijo ne vieną priežastį, lemiančią, kodėl pieno ūkiams sudėtinga modernizuotis ir pasiekti sektoriaus stabilumą.

„Pirmiausia, ne visi ūkiai išgali atsinaujinti tik savo lėšomis, jiems reikia paramos, o čia iškyla problema, kad ne visi gali dalyvauti paramos priemonėse, nes ne visi surenka reikiamą balų skaičių ir atitinka nustatytus taisyklių kriterijus“, – konstatavo ŪP pašnekovė.

Ji akcentavo, kad parama orientuojama į sektorius – pieno, grūdų, mėsos ir kt., bet pamirštami mišrieji ūkiai. „Jie atsirado, nes specializuoti ūkiai negalėjo išgyventi, todėl grūdininkai pradėjo laikyti galvijus, pienininkai – mėsinius galvijus, kai kas augina grūdus ir daržoves ir t. t. Bet mišrieji ūkiai, prašydami paramos, negauna pakankamai reikiamų balų, jie atsiduria žemesnėje atrankos eilėje, nors jie susiduria su tais pačiais poreikiais, kaip ir specializuoti ūkiai“, – redakcijai aiškino A. Sabaliauskaitė.

Ji užsiminė, kad nepalankių niuansų yra ir paramos besikreipiantiems pripažintiems ŽŪK ir jų nariams. Nors Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) pabrėžia, kad jie turi privalumų ir gauna papildomų balų, bet iš tikrųjų yra papildomų saugiklių, kuriuos reikia įveikti, kad gautum tuos kelis papildomus balus.

Atmuša norą investuoti

„Lietuviško pieno“ administracijos vadovės teigimu, pieno sektoriuje rimtas stabdis yra ne tik investicijų ir modernizacijos stoka, bet ir išvešėjusi biurokratinė našta. Pertekliniai reikalavimai ir tikrintojai tiek išvargina paramos projektus įgyvendinančius ūkius, kad kai kurie vėliau atsiriboja net nuo minties dar kartą prašyti finansavimo. „Tikrai pieno gamintojai kalba, kad investavimas su parama yra sveikatos gadinimas, nes vos spėji priiminėti tikrintojus, kurie ieško neatitikimų ir pažeidimų. Tai atmuša norą imtis bet kokių veiksmų. Aišku, be paramos sudėtinga modernizuotis, nėra kitos išeities, bet kai kurie to atsisako ir ryžtasi investuoti be paramos“, – teigė A. Sabaliauskaitė.

Jeigu paramos reikalavimus ūkiai vargais negalais dar įveikia, statybų leidimų „riešutėlis“ įkandamas toli gražu ne visiems. „Tai darosi praktiškai neįmanoma misija ir tenka atsisakyti paramos lėšų. Nors jeigu norime išlaikyti esamą gamybos lygį, reikėtų stipriai pagalvoti apie investicijas, nes ir dideles, ir mažas fermas reikia modernizuoti. Daug kam reikia rekonstruoti fermų vidų, pasikeisti stogus, pagerinti gyvulių laikymo sąlygas ir jų gerovę. Galų gale nepamirškime ir to, kad darbuotojų žemės ūkyje mažėja, nelabai yra norinčiųjų dirbti sunkų fizinį darbą. Taigi, ūkiai yra priversti modernizuotis, bet sąlygos tam nevienodos ir tikrai labai apsunkintos“, – konstatavo „Lietuviško pieno“ administracijos vadovė.

Kiek laiko temps?

VISAS STRAIPSNIS ČIA, 2025 m. liepos 8 d. numeryje!

Galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo“ elektroninę leidinio versiją

arba popierinę: ukininkopatarejas.lt,

arba susisiekus el. paštu: platinimas@ukininkopatarejas.lt, tel. +370 603 75 963.

Taip pat leidinio prenumerata priimama per www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt

bei Perlo terminaluose.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.