Pieno sektorius: ekspertų prognozės ir pieno gamintojų kasdienybė

ES turi rimtų konkurentų

Pernai pieno supirkimo kainų kritimas rinkose truko apie septynis mėnesius, tik rudenį šiek tiek pradėjo kilti nuo pasiekto dugno, sako vengrų žemės ūkio kompetencijų centro „Erste“ vyresnysis žemės ūkio ekspertas Zoltánas Fóriánas. Jis pastebi, kad Pasaulinis pieno prekybos GDT kainų indeksas, rodantis pagal svorį įvertintą procentinį kainų pokytį, antroje vasario pusėje ūgtelėjo 42 proc. (iki 3571 JAV dolerio už toną), palyginti su mėnesio pradžios rodikliu.

Ekspertas pabrėžia, kad GDT indekso kreivė įsibėgėja ir kyla aukštyn: „Labiausiai įtaką daro padidėjusi paklausa Artimuosiuose Rytuose (daugiausia nenugriebto pieno miltelių) ir nugriebto pieno miltelių, sviesto, bevandenių pieno riebalų ir laktozės paklausa Šiaurės Azijos šalyse. (...) Ilgalaikiai vidurkiai neviršijami, tačiau pernai prasidėjęs kainų augimas nesibaigė. Tai labai svarbi žinia, atsižvelgiant į padidėjusias gamybos sąnaudas.“

Nors 2023-ieji pasižymėjo lėta pasiūlos plėtra ir paklausa, metų pabaigoje nusistovėjo pusiausvyra, iš šio atspirties taško rinka šiemet startuoja plėtros link. „Iš to galima daryti išvadą apie jau prasidėjusį kainų augimą. Tempas bus lėtas, nes juda tiek pasiūlos, tiek paklausos pusės“, – vasario viduryje prognozavo ekspertas.

...galima daryti išvadą apie jau prasidėjusį kainų augimą. Tempas bus lėtas, nes juda tiek pasiūlos, tiek paklausos pusės. (Z. Fóriánas)

Tarptautinio faktų tikrinimo tinklo (IFCN) Pieno tyrimų tinklo valdybos prezidentas Łukasz Wyrzykowski, kaip ir Z. Fóriánas, pastebi stiprią Kinijos įtaką pieno supirkimo kainų procesams. Šiai šaliai sustabdžius importą, pastebimai kainos krito visose pasaulio rinkose. Bet naujausios IFCN prognozės ir skaičiavimai rodo, kad pienas bus vis labiau pageidaujama prekė, ypač Afrikoje ir Azijoje, todėl iki metų pabaigos kainos, prognozuojama, kils.

Ekspertas atkreipė dėmesį į tai, kad Jungtinės Amerikos Valstijos (JAV) keičia savo politiką trejiems metams ir imasi remti žemės ūkį, siekdamos perimti rinkas, kurias, analitikų teigimu, praras ES ir Naujoji Zelandija. Tiek vidaus, tiek eksporto rinkose pozicijų neužleidžia ir Rusija, kurios produkcija per Kazachstaną ir Turkmėnistaną keliauja po visą pasaulį. Kinija daug investuoja į alternatyvių maisto produktų gamybą atsižvelgdama į tai, kad ateityje gali nesugebėti aprūpinti visuomenės pakankamu tradicinio maisto kiekiu.

Be to, bėda, kad pienininkystės sektorius nepatrauklus jauniesiems Europos ūkininkams. Tam įtakos turi ne tik darbo ūkyje specifika, bet ir didėjantis taisyklių skaičius bei netikrumas dėl politikų sprendimų, juntamas stiprus besikeičiančios geopolitinės situacijos spaudimas.

„Jei, pavyzdžiui, Brazilijoje ar Argentinoje mažai kam rūpi žemės ūkio gamybos poveikis aplinkai, nes aprūpinimo maistu užtikrinimas yra svarbiausias prioritetas, Europoje situacija yra visiškai kitokia“, – pastebi Ł. Wyrzykowskis, primindamas, kad viena iš Europos žaliojo kurso prielaidų buvo iki 2030 m. atsikratyti pieno pertekliaus.

„Jungtinių Valstijų žemės ūkio departamentas, USDA, apskaičiavo, kad jei ES nustos eksportuoti pieno produktus nuo 2030 m., pasaulyje dėl to mirs daugiau nei 300 mln. žmonių. Prasidėjus karui Ukrainoje, ES valdžios institucijos persigalvojo ir pamatė, kad maisto gamyba yra labai svarbi“, – teigia IFCN valdybos prezidentas.

Jei, pavyzdžiui, Brazilijoje ar Argentinoje mažai kam rūpi žemės ūkio gamybos poveikis aplinkai, nes aprūpinimo maistu užtikrinimas yra svarbiausias prioritetas, Europoje situacija yra visiškai kitokia. (Ł. Wyrzykowskis)

Ateitis – stambesni ūkiai ir kooperacija ir

Skaičiuojama, kad pasaulyje yra daugiau nei 100 mln. pieno ūkių, juose vidutiniškai yra 3 karvės. Pieno pramonė suteikia darbo vietas ir pajamas daugiau nei milijardui žmonių.

Pasaulyje tik 3 proc. ūkių turi daugiau nei 10 karvių. Juose laikoma 40 proc. visų karvių ir pagaminama daugiau nei 60 proc. viso pieno. Kita vertus, yra daugiau nei 200 tūkst. ūkių, kuriuose melžiama daugiau nei po 100 karvių. Taigi 0,2 proc. pieno ūkių pagamina apie 45 proc. viso pieno. Jei tokių ūkių nebeliks, pasak Ł. Wyrzykowskio, susidursime su kitomis problemomis: pieno produktų pasiūla smarkiai sumažės, o kainos neišvengiamai augs.

Daugiausia melžiamų karvių bandų ES fiksuojama Vokietijoje, Prancūzijoje ir Lenkijoje. Lenkijos galvijų augintojų ir pieno gamintojų federacijos 2023 m. galvijų vertinimo ir veisimo rezultatų ataskaitoje tvirtinama, kad vidutinis karvės produktyvumas pernai siekė 9 150 kg per lanktaciją, o tai reiškia, kad pieno primilžis padidėjo net 113 kg (1,2 proc.), palyginti su 2022 m. (9 027 kg). Lenkai džiaugiasi ir per metus iki 807 719 karvių padidėjusia bendra piendavių banda (prieaugis per metus – daugiau nei 4 000 gyvulių, arba 0,5 proc.). Metų pabaigoje vidutiniškai vienoje bandoje buvo 46 karvės, 1,3 proc. daugiau nei 2022 m.

Nors pieno ūkių skaičius mažėja (pavyzdžiui, Lenkijoje per 2022 m. buvo uždaryta apie 5 proc. ūkių) ir tokia tendencija pastebima visame pasaulyje, pagaminamo pieno kiekis išlieka maždaug toks pat. Tam įtakos turi tiek didėjantis karvių produktyvumas, tiek ūkių stambėjimas.

„Konsolidacija yra gerai. Turime didinti produktyvumą, tačiau tuo pat metu neturėtume prarasti karvių skaičiaus ir mažinti pieno gamybos“, – pabrėžia Pieno tyrimų tinklo valdybos prezidentas Ł. Wyrzykowskis.

Latviai aktyviai kooperuojasi, investuoja į perdirbimą

Konsolidacijos privalumus siekiant išlaikyti gamintojams palankesnes sąlygas akcentuoja ir Latvijos pienininkai.

Antrojo lygio pieno kooperatyvas „Baltu piens“ šiuo metu vienija 548 narius – pieno gamintojus. Ūkiuose laikoma 17–20 karvių. Kooperatyve veikia 10 kooperatinių bendrovių, viena iš jų registruota Lietuvoje. Visai neseniai pasklido žinia, kad šis kooperatyvas į buvusios Kazdango pieninės modernizavimą investavo 900 000 Eur. „Perdirbimo įmonės, kurios dažnai visai nepriklauso Latvijos piliečiams, nori pirkti žalią pieną už kuo mažesnę kainą, todėl Latvijoje pieno kainos yra vienos mažiausių Europoje“, – skaudžiausią šio sektoriaus problemą įvardija bei kartu investicinio projekto sprendimą paaiškina kooperatyvo vadovė Mirdza Feldmane.

Perdirbimo įmonės, kurios dažnai visai nepriklauso Latvijos piliečiams, nori pirkti žalią pieną už kuo mažesnę kainą, todėl Latvijoje pieno kainos yra vienos mažiausių Europoje. (M. Feldmane)

Pieno produktų gamybą pasiryžęs plėtoti ir pieno kooperatyvas „Viļāni“, jo investicijos į pieno produktų gamybą sieks 200 000 eurų. „Iššūkiai nuosavam perdirbimui yra dideli, tačiau dabartinėmis sąlygomis tai yra geriausias sprendimas“, – sako 250 smulkių pieno ūkių vienijančio kooperatyvo vadovė Aija Kiserovska.

Kooperatyvas „Pieno logistika“, vienijantis 74 narius ir pagaminantis daugiau nei 300 tonų pieno kasdien, apie galimybę imtis perdirbimo kol kas nesvarsti. Pasak valdybos pirmininko Andrio Ozoliņšo, jų vizija – didinti pieno gamybos apimtis, tai suteiks svorio derantis su perdirbėjais dėl palankesių supirkimo kainų. Panašiai samprotauja ir Jānis Šulcsas, kooperatyvo „Straupe“ vadovas. Šis kooperatyvas stengiasi savo nariams už pieną mokėti kuo didesnę kainą, tačiau pripažįsta, kad kooperatyvui būtina plėtra.

Pieno supirkimas nei krito, nei stipriai augo

„Eurostat“ duomenimis, 2023 m. gruodį ES buvo supirkta 11 427,0 tūkstančio tonų pieno, t. y. 4,8 proc. daugiau nei 2023 m. lapkritį, tačiau 0,6 proc. mažiau nei 2022 m. gruodį. Per visus metus pieno supirkimas ES siekė 144 714,0 tūkstančio tonų ir buvo 0,1 proc. didesnis nei 2022 m.

Penkios didžiausi ES pieno gamintojos: Vokietija, Prancūzija, Nyderlandai, Lenkija, Italija, – pernai gruodį įsigijo 7 896,1 tūkstančio tonų pieno, t. y. 0,3 proc. mažiau nei tuo metu 2022 m. Pieno supirkimas šiose šalyse sudarė 69,1 proc. visos ES žaliavos.

ŪP portalo informacija

Asociatyvi 123rf nuotr.