Pieno ūkis: gamybos kaštai didėja, karvių mažėja

„Sąžiningas pienas“ – utopija?

„Žaliasis kursas, grįstas draudimais ir ribojimais, nėra sąžiningas ES pieno ūkiams, – sakė LPGA prezidentas J. Vilionis, – pieno gamintojai patiria diskriminaciją dėl pieno perdirbėjų ir prekybininkų dominuojančios pozicijos maisto grandinėje nuo lauko iki stalo. Dėl to EPT, kuriai nuo 2015 m. priklauso ir mūsų asociacija, metų pradžioje inicijavo „Sąžiningo pieno“ (angl. „Fair Milk“) projektą, kuriuo siekiama sukurti pridėtinę vertę pieno gamintojui, užtikrinant, kad jo gaunama kaina už žaliavinį pieną padengtų gamybos kaštus, taip pat ir sąžiningą atlygį už darbą. Kartu EPT asamblėjoje nutarta parengti naują pieno gamybos kaštų skaičiuotę, kadangi nuo ankstesnės jau praėjo penkeri metai.“

Pasak J. Vilionio, šiuo metu „Fair Milk“ projektas įgyvendinamas Vokietijoje, Belgijoje, Prancūzijoje, Liuksemburge ir Šveicarijoje. Projekte dalyvaujantieji pieno gamintojai bendromis jėgomis įgyvendina žaliavinio pieno perdirbimo koncepci-
ją – skirtingose projektą įgyvendinančiose šalyse „Fair Milk“ ženklu žymimi įvairaus riebumo geriamasis pienas, sūriai, sviestas, jogurtas, saldinti pieno gėrimai, net ledai. Patys pieno gamintojai aktyviai dalyvauja šį projektą viešindami socialiniuose tinkluose ir aiškina vartotojams, kaip svarbu užtikrinti deramą atlygį pieno gamintojui, kurio dėka kokybiški pieno produktai pasiekia jų stalą.

Priklausome nuo pasaulio rinkų

„Geri sprendimai gimsta tada, kai visiems yra blogai“, – situaciją šalies ir pasaulio pieno sektoriuje apibūdino LPGA tarybos narys ir kooperatyvo „Pienas LT“ vadovas Tomas Raudonius. Jo teigimu, Lietuva yra pieno produkciją eksportuojanti šalis, todėl yra priklausoma nuo užsienio rinkų (ir kainų). Pastaruoju metu ES šalyse pieno paklausa auga, gamyba didėja, tačiau pirmąjį 2023 m. ketvirtį pieno supirkimo kainos mažės. Apie nelinksmą Lietuvos pieno gamybos sektoriaus situaciją ir perspektyvą pranešimą parengė Lietuvos žemės ūkio ir kaimo verslo centro atstovas Valdemaras Sviackevičius.

„Europiečiai neturi problemų dėl maisto, – kalbėjo nuotoliniu būdu prie konferencijos prisijungęs Europos Parlamento narys Bronis Ropė, – parama Baltijos šalių žemės ūkio sektoriui didinama 30 proc., tačiau labai svarbus kiekvienos šalies pasirinkimas. ES parama turi užtikrinti ūkių gyvybingumą.“

Vietoje pieno ūkių – pramonės statybos

„Šiandien Europos pieno taryba kovoja už bendrijos ir nacionalinių pieno ūkių išlikimą, – kalbėjo iki praėjusios savaitės buvusi EPT prezidentė Sieta van Keimpmena, – tai, kas pastaruoju metu vyksta su pieno ūkiais mano gimtinėje Nyderlanduose, rytoj gali atsitikti Lietuvoje. Nyderlandų vyriausybė tvirtina, jog ūkininkams priklausanti žemė reikalinga kitiems dalykams – trūksta žemės būstų pabėgėliams statyboms, infrastruktūrai ir pramonei. Klimato apsaugos politika yra priemonė Nyderlandų vyriausybei sukurti pretekstą sumažinti šalies žemės ūkio sektoriaus dydį. Manoma, kad pragyvenimo šaltinio netektų apie 30 proc. ūkininkų, tačiau tuo viskas nesibaigs. Atrodo, jog Nyderlandų vyriausybė mano, kad žemės ūkis nebėra būtinas ir kad maistą galima importuoti iš užsienio.“

Pasak S. van Keimpmenos, jau kelerius metus Nyderlanduose pieno ūkiai ir karvės juose traktuojami kaip klimato kenkėjai. Šalyje yra nustatytos 162 „Natura 2000“ saugomos teritorijos, o klimato kaitai konstatuoti pasirinktas į aplinką patenkantis azoto rodiklis. Jis nustatomas ne laboratoriniais matavimais, o atitinkama formule pagrįstais skaičiavimais. „Net jeigu Nyderlanduose neliks ne tik karvių, bet ir žmonių, pagal „Natura 2000“ rodiklio reikalavimus 71 proc. šalies teritorijos bus užterštos azotu, – sakė S. van Keimpmena, – rodiklis 2015 m. buvo įteisintas įstatymu. Po ūkininkų protestų teismas 2019 m. minėtą rodiklį pripažino negaliojančiu, tačiau dabar atsirado visuomeninių organizacijų, kurios siekia likviduoti 3 tūkst. pieno ūkių, atsidūrusių saugomose teritorijose. Nuo 2015 m. minėti ūkiai įvykdė visus aplinkosauginius reikalavimus, teismas leido jiems toliau veikti, tačiau visuomenininkai reikalauja fermas likviduoti. Mašinų pramonei, milijonams įmonių, kurios miestuose teršia atmosferą, nekeliami tokie reikalavimai, kaip žemės ūkiui. Iki 2032 m. Nyderlandų pieno ūkiai turės 70 proc. susimažinti azoto emisiją, o ji bus ir toliau skaičiuojama pagal formulę, o ne remiantis mokslininkų tyrimais. Aplinką teršiantieji oro uostai, pramonės įmonės perka ūkininkų ūkius dėl azoto leidimų.“ S. van Keimpmena retoriškai klausė: kur saugiau miegoti žmogui – patalpoje, kur veikia automobilis, ar patalpoje, kur yra karvė?

„Artimiausiu metu trys tūkstančiai pieno ūkių turės užsidaryti, nes yra „Natura 2000“ teritorijose, ir dar trijų tūkstančių laukia toks pat likimas, nes jie yra arti tų teritorijų, – kalbėjo S. van Keimpmena, – Nyderlandų vyriausybė siūlo šių ūkių šeimininkams savanoriškai pasitraukti iš pieno gamybos verslo, antraip pritaikys sankcijas, privers. Tam numatytas mechanizmas: žemės ūkio paskirties žemė priklauso ūkininkui, tačiau dirvožemis – valstybės nuosavybė. Ūkininkas šioje situacijoje neturi jokių pilietinių teisių.“

Ar tuščia lėkštė pabudins politikus?

„Tuščia lėkštė primins politikams, kad žemės ūkis Lietuvai reikalingas, – Nyderlandų ūkininkės mintį pratęsė Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos prof. Rolandas Stankevičius, – jaunimas vangiai renkasi agrarines studijas, nes valstybės prioritetų sąraše tokių specialistų poreikio nėra. Mokslininkai lankosi regionuose, susitinka su ūkininkais, jaunimu, ragina studijuoti žemės ūkio mokyklose.“

Seimo Ekonomikos komiteto pirmininkas Kazys Starkevičius stebėjosi, jog duona ir pienas Lietuvoje brangesni nei Lenkijoje, Vokietijoje ar kitose „senosiose“ ES šalyse. Politiko nuomone, taip atsitiko dėl paprastos priežasties: tikrų ūkininkų, dalyvaujančių maisto gamybos grandinėje, tėra apie 20 tūkst., o apie 120 tūkstančių – tik paramos gavėjai.

„Lietuvoje ūkininkas turi tapti ne keiksmažodžiu, o veiksmažodžiu“, – pašmaikštavo LPGA prezidentas J. Vilionis.

Žemės ūkio politika – tarp Vilniaus ir Briuselio

Konferencijoje apie paramą žemdirbiams ir ūkių patikras kalbėjo Nacionalinės mokėjimų agentūros (NMA) vadovas Aleksandras Muzikevičius. Jis nusiskundęs, jog agentūra stokoja specialistų (viso dirba 750 žmonių), o NMA darbų apimtis – 120 tūkst. pareiškėjų. Pavyzdžiui, 2018 m. NMA atliko 10 612 patikrų, 2022 m. – 6 967. Pasak A. Muzikevičiaus, ūkių patikrų stengiamasi nedubliuoti su kitomis agroverslo priežiūros įstaigomis – Valstybine maisto ir veterinarijos tarnyba, Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centru, VšĮ „Ekoagros“. Apie paramos šalies pieno ūkiams skyrimą ir administravimą kalbėjo NMA atstovas Jonas Pupius.

 „Vakarų valstybėms, ES narėms, mūsų pieno ūkis yra konkurentas, – pastebėjo Seimo narys V. Ąžuolas, – todėl Lietuvoje nereikia maisto gamintojų, reikia valgytojų. Savo neveiklumu mes prie to prisidedame.“

LPGA prezidentas J. Vilionis prisiminė pirmaisiais po įstojimo į ES metais skirtą paramą nedideliems pieno ūkiams, atsisakantiems gamybos. Nyderlandų ūkininkės S. van Keimpmenos pranešimas liudija, jog Lietuvos pieno ūkių laukia dar vienas pasitraukimas iš verslo, motyvuojant ekologija, klimato kaita.

ŪP korespondentas Justinas ADOMAITIS

Autoriaus nuotraukos

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.