Pigus rusiškas cukrus žlugdo tiek kazachų cukrinių runkelių augintojus, tiek perdirbėjus

Neblogai uždirbę iš pernykščio melionų derliaus Kazachstano ūkininkai šiemet padidino jų plotus, vėl tikėdamiesi gero pelno. Tačiau rinkos paklausai pasikeitus ir pradėjus kristi supirkimo kainoms, žemdirbiai nežino, ką daryti su neprastai užderėjusiu derliumi, rašo šalies naujienų agentūra „APK News“.

Jau kelerius metus svarstoma galimybė Maktaaralio rajone, kur dideli moliūginių augalų plotai, kurti perdirbimo pramonę. Pavyzdžiui, iš arbūzų galima spausti sultis, iš melionų gaminti želatiną ir cukatas. Tokia gamybos įmonė anksčiau veikė kitame rajone. Bet ne vieną skaudžią pamoką gavę augintojai primena, kad moliūginių augalų paklausa yra gana nestabili ir tai riboja perdirbimo įmonių kūrimą, jų veiklos organizavimą.

Nesupirktais melionais šiuo metu augintojai šeria galvijus. Jų įsitikinimu, priežastis – net ne didelis derlius, o pardavimo rinkos neišmanymas bei prastas jos valdymas.

Vis tik su kur kas didesnėmis bėdomis susidūrė šios Vidurinės Azijos šalies cukrinių runkelių augintojai ir perdirbimo pramonė.

2020 m. perniek nuėjo didelė kopūstų derliaus dalis, pernai sandėliuose supuvo tonos neparduotų svogūnų, o avių vilna ir kailiai buvo negailestingai sudeginti. Jau dabar akivaizdu, kad šiemet didelių nuostolių patirs cukrinių runkelių augintojai.

Nacionalinio statistikos biuro duomenimis, cukraus gamyba Kazachstane išgyvena gilią krizę, rašo „APK News“. Šių metų sausį–vasarį cukrinių runkelių perdirbimo apimtys siekė vos 89 proc., o kovą šis rodiklis smuko iki kritinės ribos – iki 98 proc.

Ir nors Kazachstano žemės ūkio ministerija nurodė padvigubinti apsukas, perdirbėjai tvirtina, kad dėl menkų fabrikų pajėgumų jie nepajėgūs priimti didesnio šalies ūkininkų užaugintų cukrinių runkelių kiekio. Gamybos įrenginius reikia modernizuoti.

Pasirodo, iš anksčiau eksploatuotų septynių cukraus fabrikų šiuo metu dirba tik keturi, o ir jie veikia trečdalio pajėgumu, teigiama Žemės ūkio ministerijos pranešime. Be to, jie statyti praėjusio amžiaus 4-ąjį dešimtmetį ir technologiškai visiškai pasenę.

Todėl šalies Cukraus, maisto ir perdirbimo pramonės asociacija atvirai kalba apie tai, kad fabrikai nėra pajėgūs susidoroti su šių metų derliumi, kuris, prognozuojama, bus geras, juos būtina modernizuoti, o tam reikalingos didelės investicijos.

Didžiausia problema, skandinanti šį sektorių, yra tai, kad Kazachstanas priklausomas nuo cukraus importo, kuris siekia net 90 proc.

Per penkis šių metų mėnesius šalyje pagaminta beveik 40 tūkst. t cukraus – tai mažiausias rodiklis per pastaruosius 4 metus. Kaip priežastis įvardijamas gamybos sustabdymas keliose įmonėse. Vienas fabrikas remontuojamas, kitas nepriima žaliavos iš augintojų, nes likę dideli neparduoto pernykščio cukraus likučiai.

Perdirbėjų tvirtinimu, Kazachstano įmonių bankrotą lėmė pigus cukraus importas iš Rusijos.

Stebėdama kelerius metus iš eilės mažėjančius cukrinių runkelių plotus, šalies valdžia kuria planus, kaip juos didinti. Augintojams niekaip nepavyksta sukrapštyti didesnio pelno, nes padidėjo kuro ir tepalų, pesticidų ir vandens drėkinimo tarifai, o žaliavos supirkimo kainos išlieka mažos.

Vis tik valdžia parengė cukraus pramonės plėtros planą iki 2026 m., kuriame numato didinti pasėlių plotus, spręsti žemės drėkinimo problemą. Atsigręžiama ir į cukraus pramonės modernizavimą, naujų fabrikų statybą ir senųjų technologinį pertvarkymą, kalbama apie paramos didinimą.

Tik kaip greitai tokie pokyčiai vyks ir ar tokių priemonių pakaks vietos cukraus pramonei lygiaverčiai konkuruoti su Rytų kaimyne – didelis klausimas.

ŪP portalo informacija

ŪP redakcijos archyvo nuotr.