Piktžolės ne tik maitina pasėlius, bet ir taupo ūkininko pinigus

Kol grūdininkai nervingai skaičiuoja kartais išaugusias išlaidas trąšoms ir riboja jų normas, rokiškėnas Vytautas Zizas ramiai senoviškai tina dalgius ir su draugais ruošiasi šienauti pamiškes. Čia augančios dilgelės ir garšvos jau ne vienerius metus maitina jo javus – ir ne keliolika arų, o dešimtis hektarų. Už šią ir kitokias novatoriškas idėjas pažangai imlus ekologinės žemdirbystės entuziastas yra apdovanotas šalies ekologinių ūkių konkurse.

Tėvo pėdomis pasuko ir sūnūs

Rokiškio krašto žemės neapdovanoja gausiais derliais, todėl patiems žemdirbiams reikia pasukti galvas, kad aruodai būtų pilnesni ir dirvožemis neskurstų. V. Zizas ūkininkauti ėmė beveik nuo Nepriklausomybės paskelbimo pradžios, o maždaug prieš du dešimtmečius paniro į ekologinę žemdirbystę, kuri reikalauja dar daugiau sumanumo ir atsidavimo.

Vytautas mena, kaip su draugais pasitraukė iš žemės ūkio bendrovės ir pradėjo savarankiškai dirbti. Grupelė bendraminčių turėjo nedaug iš tėvų ir senelių paveldėtos bei iš valstybės išsinuomotos žemės, trąšų, sėklos ir technikos gavo iš bendrovės. Surėmę pečius, vieni kitiems padėdami, įsitraukė į ūkininkavimą. „Tada dirbome viskuo dalindamiesi lyg kooperatyvo nariai“, – pirmuosius žingsnius prisiminė ūkininkas.

Žemdirbio duona toli gražu nėra saldi ir labai soti, kaip gali pasirodyti iš šono, tačiau ji tapo V. Zizo ir jo šeimos gyvenimo būdu, kuris kupinas ne tik rūpesčių ir netikėtumų, bet ir džiaugsmo bei pakylėtų akimirkų. Ypač smagu, kai pavyksta įgyvendinti ką nors naujo. Dabar rokiškėnas valdo apie 200 ha ekologinės sėklininkystės ir augalininkystės ūkį. Tėvo pėdomis jau pasuko sūnus Justinas, kitąmet greičiausiai savarankišku ūkininku taps ir kitas sūnus Gytis. Kai trys vyriškos galvos ims generuoti naujas idėjas, Zizų ūkyje gali pasipilti daugiau novatoriškų sprendimų.

Stebino mėlynuojantys grikiai

Vytautas augina įvairių kultūrų: senovinės veislės spelta kviečių, kvietrugių, žirnių, avižų, sėklinių dobilų ir, žinoma, nederlingoms žemėms tinkamų grikių. Šiuose pasėliuose ūkininkas vienu metu eksperimentavo – grikius augino kartu su medingosiomis facelijomis. Mėlynuojantys laukai teikė džiaugsmo ir aplinkiniams, prikviesdavo daug bitučių, kurios pagausindavo grikių derlių. Facelijos neužgožė grikių, kuliant lengvai pasišalindavo, tačiau tokiai augalų sandraugai, kuri buvo naudinga ūkiui, nepritarė ekologinę gamybą sertifikuojanti įstaiga. Tad rokiškėnui idėjos, kurią buvo nusižiūrėjęs Vokietijoje, teko atsisakyti.

Dabar prie jo pasėlių bičiuliai priveža avilių, tad darbštuolės bitutės pluša į valias ir toliau gausina bitininkų ir ūkininkų derlių. Šiemet ekologinės žemdirbystės entuziastas išbando dar vieną jo ūkyje naują kultūrą – sėklines soras. Ar bandymas pavyko, galima bus kalbėti, kai derlius bus nuimtas. Dirvožemiui pagerinti kasmet sėjamos garstyčios.

Pirmiausia ieško dilgėlių

Dirbant nenašiose žemėse ir javų netręšiant mineralinėmis trąšomis, neapdorojant cheminėmis augalų apsaugos priemonėmis, reikia daugiau pastangų, kad išaugtų geras derlius. Ekologiškų trąšų dabar nestinga, tačiau rokiškėnas savaip pamaitina savo javus. Jau daug metų prisišienauja piktžolėmis vadinamų dilgėlių, sodininkų taip nemėgstamų garšvų, krauna jas į talpyklas, raugia ir pasigamina natūralių trąšų. Pradėjo nuo mažo kiekio, o nūnai pasigamina net 20 t skystų trąšų koncentrato. Dabar tai yra pagrindinė trąša ūkyje.

„Žolės fermentuojasi talpose iki atšalimo. Paskui tą skystį perkošiame į sandarias talpyklas, laikome per žiemą, o pavasarį tręšiame pasėlius. Žinoma, koncentratą praskiedžiame vandeniu. Stengiamės tręšti, kada nevėjuota ir apsiniaukę. Pavasarį skubame kuo anksčiau palaistyti, kad augalai gautų maistinių medžiagų. Po kelių savaičių patręšiame dar kartą“, – „Ūkininko patarėjui“ pasakojo ūkininkas.

Sumanus rokiškėnas žoles raugė pas draugus galvijų komplekse, per žiemą ten ir sandėliavo. O pernai savo ūkyje įsirengė požeminę saugyklą, kur natūralios trąšos sėkmingai peržiemojo. Netrukus ūkio vyrai, pasikvietę draugus į talką, ims dalgius, grėblius, šakes ir senoviškai eis darbuotis į pamiškes, laukus, kur auga dilgelės. Jas pjauna žydėjimo metu, kada maisto medžiagos susikaupusios žiedyne, lapuose ir stiebuose.

„Stengiamės pirmiausia prisišienauti dilgėlių, jų randame pamiškėse, šalia medžiotojų bokštelių ir kt. Pastebėjome, kad jos yra naudingiausios, jų koncentratas būna geresnės sudėties nei kitų žolių. Bandėme atskirai raugti garšvas, bet jos kitaip rūgsta ir tokio efekto kaip dilgelės neduoda“, – aiškino nuo seno naudojamas priemones didesniame ūkyje pritaikęs žemdirbys.

Sudėtį ištiria laboratorijoje

Jis skaičiavo, kad šį sezoną vienam hektarui pasėlių kliuvo apie 120 litrų žolių raugo koncentrato, kuriuo tręšia tik varpines kultūras. Chemizuotame ūkyje patręšus pasėliai iškart pakeičia spalvą, o tręšiant žolių raugu, maisto medžiagos pasisavinamos lėčiau. „Raugo koncentracija ne tokia didelė kaip mineralinių trąšų, tačiau mūsų pasėliams tai yra gera paspirtis, be to, tokių trąšų gamybos savikaina labai nedidelė, o gaunamas derliaus priedas – 400–800 kg. Mažiau 3 t nekuliame, nenašioms žemėms ir ekologiniam ūkiui tai neblogas rezultatas“, – patenkintas V. Zizas.

Žolių raugo koncentrato mėginius jis ne kartą vežė tirti į laboratoriją, kad žinotų, kokiomis medžiagomis tręšia pasėlius. „Kas antrus metus ištiriu, sudėtis praktiškai nesikeičia. Pagrindinė raugo sudedamojo dalis – azotas, mažiau yra kalio, fosforo, mikroelementų, šių labai detaliai ir netyrėme. Dar randama huminių rūgščių. Mums svarbiausias azotas, kuris būtinas augalo augimo pradžiai, šaknų, stiebo vystymuisi“, – aiškino ūkininkas.

Be natūralaus raugo, pasėliai dar tręšiami ekologiškomis fosforo, kurio trūksta to krašto žemėje, trąšomis. Rokiškėnas užsiminė, kad dar laukia kalkinimo darbai. Jis mąsto, kaip dar pagerinti gaminamas natūralias trąšas, norėtų kaip antiseptiko įmaišyti česnako, bet jo sunku gauti, nes aplinkui nėra daržininkų, kurie augintų natūraliu antibiotiku vadinamą vertingąją daržovę.

Dėl plėtros entuziazmo neturi

Dabar, kai ekologinė gamyba keliama ant bangos, iš tribūnų kalbama apie jos plėtrą, daug ekologinės žemdirbystės niuansų perkandę ūkininkai tokiu entuziazmu nesišvaisto. „Vargu, ar bus padvigubinti ekologinės gamybos plotai, – santūriai mąstė V. Zizas ir paaiškino, kad nūnai ne pats geriausias metas ekologiniams ūkiams. – Mums būtina daug kartų judinti žemelę. Kai degalai taip brangsta, dar labiau auga mūsų gamybos sąnaudos. Daug kas propaguoja neariamąją žemdirbystę, tiesioginę sėją, bet ekologinėje gamyboje tokios technologijos sunkiai įmanomos, nes būtų labai sudėtinga kariauti su piktžolėmis.“

Ūkininkui neramu, kad šiemet piktžolės gali nustelbti vasarojų, ypač jų gausu grikiuose. Pavasaris buvo šaltas, pasėliai augo nenoriai, o piktžolės suvešėjo. Vadinasi, ekologinių ūkių savininkams bus daugiau darbo ir išlaidų.

Žolių raugo savybių mokslas netyrinėjo

Kaip žolių raugą, jo savybes ir įtaką pasėliams vertina mokslininkai agrarininkai? ŪP tuo pasidomėjus paaiškėjo, kad tokių tyrimų nėra atlikta.

Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Žemdirbystės instituto Joniškėlio bandymų stoties vadovas dr. Vidas Damanauskas prisiminė, kad 2015–2018 metais buvo atlikti lauko eksperimentai, kurių metu vertintas ir augalinės kilmės organinių trąšų naudojimas ekologinėse agrosistemose.

Buvo atliktas tyrimas su pupinių žolių panaudojimu tręšimui. Fermentuotos organinės trąšos masė buvo paruošta sezonu anksčiau tokiais būdais: iš pirmo pjovimo raudonųjų dobilų žolės ir vasarinių kviečių bei žirnių mišinio masės ją sukant į ritinius ir kompostuojant – rietuvėje pakaitomis sluoksniuojant raudonųjų dobilų (3 dalys) ir žieminių kviečių šiaudų (1 dalis) masę.

Rezultatai parodė, kad panaudojus įsėlio žalią masę, apartą iš rudens, derlius didėjo 6 proc., o panaudojus fermentuotą raudonųjų dobilų masę – 9 proc., palyginti su kontroliniu lauku.

Autorės ir redakcijos nuotraukos

2022.06.29