Piligrimų keliai vėl vedė į Žemaičių Kalvariją

Maldos už tikinčiuosius ir Žemaičių Kalvariją

Žemaičių Kalvarijos atlaidų tradicija gyva ir šiandien. Ši liturginė šventė apjungia ir vienija visą Telšių vyskupiją bei sutraukia piligrimų ne tik iš įvairių Lietuvos kampelių, bet ir iš užsienio šalių. Graži tradicija yra atlaidų dienas paskirti įvairioms piligrimų grupėms, tad vieną dieną meldžiamasi už šeimas, kitą – už jaunimą, valstybės gynyboje tarnaujančius žmones, policiją, ligonius, dvasininkus, medikus, žemdirbius ir švietimo darbuotojus, menininkus bei kitų profesinių grupių atstovus.

Paskutinę atlaidų dieną meldžiamasi, kad garsas apie Žemaičių Kalvarijos šventovę sklistų toli, o jos piligrimai iš Žemaitijos, Lietuvos ir viso pasaulio patirtų gausių Dievo malonių.

Šiais metais šv. Mišias atlaidų metu aukojo arkivyskupai Kęstutis Kėvalas ir Gintaras Grušas, vyskupai Saulius Bužauskas, Eugenijus Bartulis, Rimantas Norvila, Arūnas Poniškaitis, Darius Trijonis, Jonas Ivanauskas, Lionginas Virbalas SJ ir apaštalinis nuncijus arkivyskupas Petar Antun Rajič.

Pirmas kartas atlaiduose – gulkis kryžiumi

Atlaidų metu ne kartą akcentuota, kad dabartinėje itin sraunioje gyvenimo tėkmėje kiekvienam tikinčiajam yra svarbu suvokti piligrimystės prasmę – kelionę, kai į šventą vietą išsiruošiama turint konkretų maldos tikslą.

Intencijų gali būti įvairių: melstis išgydymo ar prašyti susilaukti vaikelio, apsisaugoti nuo priešų, kad sektųsi profesinėje srityje, ieškant vidinės ramybės. Piligrimas yra pasirengęs įvykdyti visas užduotis – eiti keliais aplink altorių, nešti kryžių, kad tik patirtų maldos išsipildymą.

Pirmą kartą Kalvarijos kalnus einantys piligrimai visada yra kviečiami tris kartus gultis kryžiumi ant žemės, o kiti tuo metu meldžiasi iškėlę rankas į dangų. Praėjus Kalnus ir išklausius visą Kristaus kančios istoriją pajunti, kaip maloniai išvargsta kūnas, o širdį užplūsta dar didesnis malonumas ir džiaugsmas.

Atlaidų pradininkai – dominikonai

Didžiųjų atlaidų ištakos siekia XVII amžių, kada pats Žemaičių vyskupas Jurgis Tiškevičius į Gardus pakvietė atvykti dominikonus, įrengė čia Kalvarijos kalnus, takus tarp jų nubarstė iš Jeruzalės parvežta žeme, o ant kalvų pastatė Kristaus kančios kelio koplyčias, suorganizavo pas popiežių Urboną VIII atlaidus bei Kalvarijos steigimo privilegiją.

J. Tiškevičius netrukus Gardų vietovę perkrikštijo ir pavadino Naująja Jeruzale, bet šis pavadinimas liko giliai užmarštyje, kadangi piligrimai šią vietą vadino tiesiog Žemaičių Kalvarija.

Žemaičių Kalvarijai dar vienu dideliu postūmiu buvo Liublino dominikonų padovanota šventojo Kryžiaus relikvija, kuri 1649 metų liepos 4-ąją buvo iškilmingai įnešta į Žemaičių Kalvarijos bažnyčią. Tuo pačiu metu iš Romos pargabentas garsusis Švč. Mergelės Marijos su kūdikiu paveikslas.

Kalnų giedojimas – Lietuvos kultūros vertybė

Žemaičių Kalvarijos kalnų giedojimo tradicija skaičiuoja daugiau nei 380 metų. Šios maldos ir giesmės yra skirtos apmąstyti Jėzaus kančią. Paplitusi Žemaitijoje ir Mažosios Lietuvos regionuose, ši katalikiška liaudies pamaldumo praktika nejučia pasklido po visas Telšių vyskupijos parapijas. Kalnai giedami bažnyčiose, namuose per gavėnią ir Didžiąją savaitę, taip pat per laidotuves ir kitus mirusiųjų minėjimus.

Kalnų giesmes ir maldas sudaro daugiausia iš lenkų kalbos verstos gavėnios laikui skirtos giesmės, kurios atitinkamai paimtos iš to meto maldynų ir dominikonų vienuolių pritaikytos. Tačiau dvi baigiamosios kalnų giesmės yra sukurtos specialiai Žemaičių Kalvarijai.

Lina RUIBIENĖ/ŽEMAITIS

Autorės nuotraukos