Pilką sodybos vaizdą nudažo gražuolės efedros

Reliktiniai augalai

Nors efedros (Ephedra) dar reti svečiai mūsų sodybose, šiuos augalus verta auginti alpinariumuose: jie ištvermingi, auga saulės atokaitoje, sausose ir nederlingose dirvose, tinka želdinti smėlynus, eroduotus šlaitus. Auga negreitai, bet gyvena ilgai, kasmet tankėja ir tampa vis dekoratyvesni, kartais dengia žemę vientisu kilimu. Alpinariume šių augalų grožis išryškėja stambesnių akmenų fone.

Efedra yra reliktiniai augalai, spygliuočių protėviai, priklauso pereinamajai grupei tarp plikasėklių ir gaubtasėklių augalų. Žinoma per 40 rūšių. Efedros paplitusios nuo Pietų Europos iki Šiaurės Afrikos, Kinijos, atskiros rūšys auga Šiaurės ir Pietų Amerikoje. Savaime auga Centrinėje Azijoje, pietiniame Sibire, Rusijos Tolimuosiuose Rytuose. Jos įsikūrusios stepėse, dykumose, akmeninguose kalnų šlaituose, retsykiais sausuose, šviesiuose miškuose.

Tai daugiamečiai, visžaliai, dažniausiai gausiai šakoti krūmokšniai ir nedideli krūmai. Kai kurios rūšys geba ištįsti net iki 2–5 m, kitos, augdamos ant akmeningų skardžių, driekiasi žemyn. Ypatingą gyvenimo strategiją lėmė augimo sąlygos: nederlinguose, sausuose dirvožemiuose prisitaikė sultinguose stiebuose ir šakelėse kaupti vandenį, taupiai naudoti kiekvieną lašą. Dėl to pakito ir lapų struktūra. Jie redukuoti, bespalviai, lyg žvyneliai dengia menturius. Organinių medžiagų gamyba vyksta jaunose žaliose šakelėse, kurios nariuotos ir rievėtos.

Augalai dažniausiai dvinamiai. Vieni individai pavasarį išaugina vyriškus, kiti moteriškus gelsvos spalvos strobilus, kurie po 2–4 telkiasi lapų pažastyse. Vėjas nuneša smulkias žiedadulkes nuo vyriškų mikrostrobilų ant moteriškų makrostrobilų. Vasaros pabaigoje nokstantis žirnio dydžio kankorėžis spalvinasi, tampa mėsingas, oranžinės ar raudonos spalvos ir primena uogą. Jo viduje bręsta sėklos. Sultingais vaisiais mėgsta vaišintis paukščiai.

Dekoratyvios ištisus metus

Lietuvoje gerai žiemoja ir alpinariumams tinka dvi žemaūgės rūšys: vienasėklė efedra ir Ephedra minuta.

Vienasėklė efedra (Ephedra monosperma) – viena gražiausių rūšių. Sultingame kankorėžyje subręsta tik viena sėkla, todėl ir vadinama vienasėkle efedra. Tankus, žemaūgis (20–30 cm) krūmokšnis, tamsiai žaliomis, nariuotomis šakelėmis. Senesni stiebai rudos spalvos. Ištverminga, reliktinė rūšis, gamtoje aptinkama Azijoje, kalnų akmeninguose šlaituose, retuose pušynuose. Tibeto ir Himalajų kalnuose auga 1 400–4 800 m aukštyje. Taip pat sutinkama Mongolijoje, Sibiro ir Tolimųjų Rytų regionuose. Mongolijoje iš džiovintų vienasėklės efedros vaisių ruošiama arbata, ji maišoma su baltąja ar vaistažolėmis. Jų sėklas lesa paukščiai.

E. minuta vos žemesnė už vienasėklę efedrą. Tankiakeris krūmokšnis užauga nuo 5 iki 20 cm. Gamtinės buveinės – kalnuotos vietovės Vakarų Kinijoje, sausringos Centrinės Azijos vietovės. Sumedėję stiebai trumpi arba jų nėra, šakelės stačios arba šiek tiek išsikerojusios, menturiškos, tamsiai žalios, rievėtos. Lapai virtę aštriais, smailiais žvyneliais. Kankorėžiai mėsingi, raudoni. Po dangalu slepiasi rausvai juodos spalvos 1 ar 2 sėklos, subręstančios rugpjūčio pabaigoje.

Nors šalčio šios rūšys nebijo, bet besniegę žiemą plieskiant saulei reikia lengvai pridengti eglišakėmis. Vandens atsargas praradę visžaliai augalai, įšalus žemei, jo atsargų papildyti nebegali, todėl jų audiniai apmiršta, šakelės paruduoja. Retais atvejais efedros gali žūti, nes užmirksta: nepalanki joms ir per didelė drėgmė, ir dažni atlydžiai žiemą. Vasarą priežiūra minimali, laistyti per sausras nereikia, kenkėjai nepuola.

Dauginti šias rūšis galima kero dalimis arba sėklomis. Sėklos sėjamos pavasarį į lengvą, smėlingą substratą, lengvai užberiamos smėliu, drėkinamos. Jei šilta ir drėgna, sėklos sudygsta per dvi savaites. Į alpinariumą reikėtų sodinti keletą augalų. Iš sėklų auginant daigus, būna tik apie 50 proc. moteriškųjų individų, kurie ateityje augins ryškius kankorėžius. Mūsų sąlygomis efedrų derėjimas ne toks gausus kaip augančių gamtoje.

Naudingosios savybės

Jau antikos laikais buvo žinomos gydomosios efedrų savybės. Tibeto medicinoje tūkstantmečiais naudotos astmai, kosuliui, bronchitui gydyti. Daugelyje šalių (Japonijoje, Rusijoje, Amerikoje, Kinijoje ir kt.) iš kai kurių rūšių efedrų žolės buvo verdamos įvairios vaistinės arbatos. Iš vaisių, kuriuos vietiniai vadina stepių avietėmis, verdama uogienė.

Japonų chemikas Nagai 1887 m. pirmą kartą iš efedrų išskyrė veikliąją medžiagą alkaloidą, kurį pavadino efedrinu. Beveik pusė gentyje aprašytų augalo rūšių kaupia efedriną, tačiau daugiausia – Ephedra sinica. Kaip stimuliantas efedrinas veikia nervų sistemą ir kraujotaką, lengvina alerginius simptomus, mažina skausmą. Medicinoje nuo 1924 m. jį naudojo bronchinei astmai gydyti, kraujospūdžiui didinti, išoriškai dėdavo spiritinius kompresus reumatiniams skausmams mažinti.

Koncentruotas arba sintetiniu būdu gautas efedrinas iki 1950 m. buvo šimtų vaistinių preparatų sudėtine dalimi. Vėlesni tyrimai atskleidė, kad efedrų preparatai gali sukelti ir nepageidaujamų šalutinių požymių, ypač vartojant vaistus didelėmis dozėmis. Dėl sveikatai keliamos rizikos vaistų iš efedrino gamyba buvo apribota.

Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos mokslo darbuotoja dr. Rimanta VAINORIENĖ

Autorės ir 123rf nuotr.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.