Pirmieji ūkininkavimo metai – pirmasis derlius. Nenuvylė!

Svajoti neužtenka, reikia imti ir daryti

„Metai nebuvo lengvi“, – atsiduso I. Partaukė, paklausta, kaip jai su vyru Andriumi sekėsi ūkininkavimo pradžia. Tačiau moteris tvirtino tikrai nepasigailėjusi sprendimo auginti česnakus, moliūgus vaizdingame Žvilgių kaime.

„Kaune su vyru studijavome, vėliau įsikūrėme, įsidarbinome, tik kas savaitgalį ar šiaip laisvą dieną turėdami į Kelmę nepaliovėme lakstyti. Traukte traukė tėvai, gimtasis miestas, likę draugai, nuostabus kraštovaizdis. Tikrais miestiečiais taip ir netapome.

Vis dažniau pasvajodavome grįžti į tėviškę, auginti kokias nors daržoves, galbūt ir nuolat gyventi savo krašte. Vyrui reikia dėkoti. Jis tvirtai pasakė, kad užtenka svajoti, reikia imti ir daryti tai, ko labai norime“, – „Ūkininko patarėjui“ pasakojo Ieva.

Jaunų žmonių neišgąsdino ir nusižiūrėtas, tačiau labai apleistas sklypas Žvilgių kaime visai netoli Kelmės. Beržynėlis, upeliukas, vingiorykščių kvapas, tyla, ramybė, matoma net Kelmės bažnyčia ir dar daug veiksnių Partaukus įtikino įsigyti šį sklypą. Vėliau bent trumpam romantiką teko primiršti, nes reikėjo gausybę išvešėjusių piktžolių išravėti, dalgiu takus nušienauti, karklus iškapoti su Ievos senelio pagalba.

„Tikrai pasidarė dar gražiau. Pradėjome domėtis, su agronomais konsultuotis, kokias kultūras galėtume auginti, kad nereikėtų kasdien jų prižiūrėti, galėtume dar ir mieste dirbti. Taip sumanėme auginti česnakus ir moliūgus“, – sakė pašnekovė.

Vargas dėl drėgmės ir piktžolių

Kadangi neturėjo technikos nei žemei įdirbti, nei česnakams sodinti, Partaukai pasikvietė į talką tėvus, senelius, draugus ir rankomis pusę hektaro česnakų pasodino, su kibiriukais paukščių mėšlą po lauką išnešiojo. Labai pavargo, bet vėliau buvo gražu į dailiomis eilėmis augančius česnakus žiūrėti. Dabar Partaukai jau turi įsigiję traktorių, ekologines akėčias, modernią česnakų sodinamąją.

Česnakams augti, pasak Ievos, metai nebuvo palankūs. Šlapias pavasaris ne sykį šeimininkams neleido net į lauką įvažiuoti. Viduryje sklypo esanti loma smarkiai užmirko. „Pasimokėme. Kitąmet lomoje česnakų nesodinsime. Vis vien neužderės“, – apie pirmuosius ūkininkavimo iššūkius pasakojo ŪP pašnekovė. Dėl pernelyg gausios drėgmės dar pavasarį buvo pradėję gelsti česnakų laiškų galiukai. Nebegelbėjo nė greičiausiai pavėluotas tręšimas. Kitas jaunųjų ūkininkų iššūkis buvo susitvarkyti su piktžolėmis. Sklypas ilgus metus buvo žolėtas, apleistas. Iš pradžių labai gelbėjo akėjimas ekologinėmis akėčiomis, tačiau per karščius piktžolės tiesiog „šovė“ į viršų. Partaukai išsinuomojo nedidelę frezą, tikėdamiesi susmulkinti po žeme esančią aug-
meniją, išpurenti dirvą. Bet, kaip vėliau paaiškėjo, dėl frezavimo buvo pažeistos ar nutrauktos dalies česnakų šaknys. Bendraudami su patyrusiais ūkininkais išsiaiškino, kad akėti ir frezuoti reikia labai atsargiai, stengiantis per daug nepriartėti prie česnakų šaknų.

Derlių ėmė per atostogas

Kadangi iki šiol abu Partaukai dirba valdiškus darbus, pirmąjį 50 arų pasodintų česnakų derlių pernai rudenį ėmė per atostogas. Palengva, po truputį ir nurovė. Tėvai padėjo česnakų lapus, „ūsus“ nukarpyti. Partaukai prirovė apie 3 tonas česnakų. Vien sėklai atidėjo apie 700 kg, nes šiemet plotą, kuriame auginami česnakai, padidino iki 70 arų. Aplankę česnakus auginančius ūkininkus Šakių rajone, iš jų įsigijo labai stambių česnakų sėklų. Česnako galvutė – visas delnas, tik keturios skiltys. Pačių Partaukų česnakai užaugo kur kas mažesni. „Ieškojome, kur Lietuvoje būtų galima įsigyti sertifikuotos česnakų sėklos. Nors ir keista, paaiškėjo – nėra. Šakių ūkininkų česnakai atvežti iš Latvijos. Faktas, kad yra tikrai nemažai česnakų veislių, tik neaišku, kaip jos tiksliai vadinasi“, – pasakojo Ieva. Pirmasis Partaukų česnakų derlius atiteko namiškiams, draugams, pažįstamiems, buvo nupirktas ir iš namų. 

Sužavėjo moliūgai, eksperimentas – grybai

Pirmiausia dėl sėjomainos Partaukai pernai pasodino 70 arų moliūgų. „Nieko per daug iš šios kultūros nesitikėjome. Tačiau moliūgai mus tiesiog sužavėjo. Kokie gražūs jų žiedai! O koks vaizdas pasitiko rudenį, kai moliūgų galvos visą lauką nusėjo! Moliūgus suvežėme į tėvų namų kiemą ir padarėme savotišką foto sienelę. Ir iš aplinkinių, ir iš tolimesnių vietovių, net iš Radviliškio, Šiaulių prie mūsų moliūgų važiavo fotografuotis. O atvažiavę – ne tik įsiamžindavo, bet ir moliūgų nusipirkdavo“,– apie sužavėjusią daržovę kalbėjo I. Partaukė.

Moliūgai pasirodė esanti ir labai nereikli kultūra. Užteko gal tris kartus su akėtėlėmis piktžoles nuakėti, o vėliau greitai moliūgų lapai lauką užklojo. Partaukai sakė labai mėgstantys įvairius patiekalus iš moliūgų. Gyrė moliūgų saldainius, sriubas, faršu įdarytus moliūgus, moliūgų pyragus, skiltelėmis pjaustytus ir keptus moliūgus, moliūgų ir obuolių sultis... 

Ieva su Andriumi dėl įvairovės nusprendė auginti ir šitake (shiitake) grybus, domėjosi, skaitė daug literatūros anglų kalba. Kadangi šie grybai, kaip Partaukai išsiaiškino, mėgsta pavėsį, rąstelius pasirinko laikyti savo beržynėlyje. Apie 500 rąstelių yra 15 tūkst. grybienos kaištelių, kuriuos ūkininkai įsigijo iš Austrijos įmonės. Grybų derliaus teks palaukti dvejus metus. 

„Apibendrindami pirmuosius mūsų ūkininkavimo metus galime drąsiai teigti: dėl nieko nesigailime. Kad būtų lengviau kovoti su piktžolėmis, žadame įsigyti ravėtuvą. Kol kas naujų kultūrų auginti neskubame. Dar reikia gerai išmokti su česnakais ir moliūgais draugauti“, – sakė redakcijos pašnekovė I. Partaukė.

ŪP korespondentė Dalia KARPAVIČIENĖ

Ievos PARTAUKĖS nuotraukos

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.