Po darbo su pacientais – į gėlių plantaciją

Įkvėpė amerikietė

Remigijaus kelias link odontologo profesijos nebuvo tiesus. Nors biologija buvo jo „arkliukas“, pasirinko finansų studijas.

– Matyt, nugalėjo pragmatiškumas. Pasirodė, kad tai garantuos užtikrintesnę ateitį. Deja, užteko mėnesio, kad suprasčiau, jog tai visiškai ne mano sritis, – prisipažįsta vyras. Kad metai neprabėgtų veltui, įstojo į Joniškėlio žemės ūkio mokyklą, kur įgijo apskaitininko specialybę. Po jų – odontologijos studijos Kaune, Lietuvos sveikatos mokslų universitete.

Dar studijuodamas pradėjo dirbti privačioje klinikoje. Joje liko dirbti ir gavęs diplomą.

Meilę augalams įskiepijo mama bei sodininkystę mėgę seneliai.

– Viskas prasidėjo nuo įvairių egzotinių augalų – kaktusų, bananų, įvairiausių imbierų, papirusų. Domėjausi augalais, rinkau medžiagą, ieškojau naujų, dar nematytų rūšių. Kartą internete radau amerikietę Erin Benzakein, kuri pasakojo apie gėlių auginimą. Ėmiau sekti jos įrašus socialiniuose tinkluose, o vėliau nusipirkau ir jos vedamus nuotolinius gėlių auginimo kursus. Tada ir kilo mintis, jog hobis galėtų virsti ir papildomu verslu.

Kaune šalia nuosavo namo stovinčiuose šiltnamiuose Remigijus augina gėlių daigus, kurie vėliau keliauja į Šakių rajone esančią sodybą. Ten driekiasi pagrindinė beveik dviejų hektarų plantacija.

– Auginu jurginus, saulėgrąžas, zinijas, kosmėjas, bijūnus ir daug įvairių kitų vienmečių ir daugiamečių gėlių.

Arčiausiai širdies – jurginai

Beveik visą po darbo klinikoje likusį laiką Remigijus skiria gėlėms. Kai darbų ypač daug – samdo kelis sezoninius pagalbininkus, o kai visai nieko nebespėja – į pagalbą kviečia Joniškėlyje gyvenančią mamą.

Pirmasis rimtas vyro užsakovas – klinika, kurioje jis dirba.

– Reguliariai atveždavau naujų gėlių puokščių, skirtų papuošti registratūrą. Pamažu užsakovų ratas plėtėsi ir atsirado vis daugiau norinčių gauti mano užaugintų gėlių puokščių. Dabar, kai plantacija išsiplėtė, daugiausia orientuojuosi į didmeninę prekybą.

Paklaustas, kaip reaguoja kolegos į jo aistrą gėlėms, Remigijus šypteli:

– Iš pradžių buvo nemažai klausimų. Dabar jau visi priprato ir sulaukiu daugiau pagirų nei nuostabos.

Laikinojoje Lietuvos sostinėje – konkurencija didžiulė. Tenka varžytis ne tik su vietiniais, bet ir su užsienio gėlių augintojais, kurie dažnai diktuoja rinkos taisykles.

– Mūsų privalumas, jog esame iš Lietuvos. Gėlių nereikia toli gabenti, tad automatiškai mažiname CO2 emisiją. Jos greičiau pasiekia vartotoją, yra šviežesnės bei geresnės kokybės.

Iš pirmo žvilgsnio gėlių auginimas nėra įnoringas. Tačiau bazinių žinių bagažas – būtinas. Kaip paruošti žemę, kaip prižiūrėti augalus, saugoti juos nuo kenkėjų, tręšti ir t. t. Šios informacijos Remigijus ieško knygose bei internete.

Nors vyras augina daugybės rūšių gėlių, jam pačiam mieliausi – jurginai.

– Jų yra begalė spalvų bei žiedų formų. Tai rudeninė gėlė, reikalaujanti daug priežiūros (gumbus reikia iškasti, laikyti tam tikroje temperatūroje ir t. t.), tačiau, kai ji pražysta vasaros pabaigoje, grožis kompensuoja visą įdėta darbą.

Gėlių augintojas vis dažniau pagalvoja ir apie selekciją.

– Domiuosi, renku informaciją ir po truputį kaupiuosi šiai veiklai. Gėlių selekcija – labai smagus procesas. Ir kai žinai, jog pats savo rankomis gali sukurti ką naujo ir gražaus, tai labai motyvuoja.

Kaip „apgauti“ artišoką

Nors Remigijus daugiausia augina tradicines gėles, trauka egzotiniams augalams niekur nedingo. Kaune gyvenančio gėlių augintojo šiltnamiuose galima rasti kone keturių metrų aukščio bananų, ne patį mieliausią kvapą skleidžiančių lavongėlių ar net artišokų.

– Nors daugeliui artišokai asocijuojasi su gurmaniškais patiekalais, man jis pirmiausia įdomus kaip gėlė. Bandžiau juos auginti pernai, tačiau nepavyko ir jie nepražydo. Daugiau pasidomėjęs sužinojau, jog reikia pasirinkti specialias, šaltesniam klimatui pritaikytas veisles. Be to, būtinas specialus paruošimas. Pirmaisiais metais artišokai nežydi. Tam, kad pagreitintum procesą, reikia, jog daigas vieną savaitę pabūtų žemesnėje nei 10 laipsnių temperatūroje. Tada jis ima „galvoti“, kad prabėgo žiema, prasidėjo nauji metai ir pražysta. Šiemet atlikau šią procedūrą ir sulaukiau pirmųjų žiedų.

Apie gėlių madas ir ryšį su augalais

Nors gėlių versle kraštietis sukasi dar visiškai neseniai, jau gali pasakyti, kur, kam ir kokios gėlės labiau patinka.

– Vilniuje, gal todėl, kad ten daugiau išeivių iš provincijos, labiau vertinamos lietuviškos skintos gėlės, kurias įsivaizduojame augančias močiučių darželyje. Sostinės gyventojams labiau prie širdies pastelinių spalvų žiedai. Kauniečiams prie širdies – ryškesnių spalvų Olandijoje užaugintos gėlės, nors ši tendencija po truputį taip pat jau keičiasi. Apskritai, provincijos gyventojai daugiau pageidauja egzotinių gėlių, o didmiesčiuose vis dažniau prisimenami mūsų kraštams būdingi žiedai.

Remigijus apie gėles, regis, galėtų kalbėti be sustojimo. Kiekvienas žiedas, daigas, lapelis jam – atskira visata.

– Kai tik yra laisva minutė, aš apeinu (kartais net kelis kartus per dieną) visas gėles. Žiūriu, kaip joms sekasi, ar neužpuolė kenkėjai, ar nereikia pagalbos. Emocinis ryšys su augalais tikrai yra. – Išlaikyti jį dviejų hektarų plote nėra lengva, tačiau aš labai stengiuosi. Kita vertus, tie prisilietimai, tas ryšys, stebėjimas, kaip augalas pereina visus vegetacijos etapus, – suteikia man jėgų dirbti toliau.

Saldūs lietuviški arbūzai

Remigijaus Laurinčiko ūkyje šiemet prinoko ne viena dešimtis arbūzų. Ir ne tik mums įprastos išvaizdos, bet ir geltonos spalvos su raudonu minkštimu ar žalios spalvos ir su geltonu minkštimu.

– Tiesą pasakius, dabar net negalėčiau pasakyti, kiek tiksliai veislių auginu… Viskas prasidėjo nuo to, kai feisbuke pamačiau Lietuvoje užaugintų arbūzų nuotrauką. Anksčiau bandžiau auginti juos šiltnamyje, bet neišėjo– užaugo kumščio dydžio ir per vasarą taip ir neprinoko. Jau buvau nuleidęs rankas, bet ši fotografija mane paskatino naujam eksperimentui. Arbūzus sėjau lauke į dirvą. Dalis buvo paprastos sėklos, dalis – skiepyti daigai, pirkti iš vieno augintojo. Buvo įdomu, ar derlius kuo nors skirsis. Skirtumas iš tiesų buvo. Skiepytų arbūzų vaisių ant vieno augalo buvo mažiau, bet jie buvo didesni. Vienas rekordininkas svėrė net 17 kg 600 g! Tie, kurie augo iš sėklų, buvo mažesni, tačiau jų buvo daugiau. Kalbant apie skonį, sultingesni ir saldesni buvo tie, kurie augo iš paprastų sėklų.

Paklaustas, ar Lietuvoje augančių arbūzų skonis skiriasi nuo užaugintų Ispanijoje ir atvežtų į mūsų prekybos centrus, vyras šypteli.

– Išsirinkti prekybos centre tikrai skanų arbūzą nėra paprasta. Juos visus skina vienu laiku, ilgai veža, tad vienas gali būti labiau prinokęs, kitas mažiau. Kai augini pats, stebi augalą ir pats gali kontroliuoti, kada yra pats optimaliausias skonis. Mano auginti arbūzai skanūs, sulaukiu daug liaupsių ir iš žmonių, kurie juos ragauja, tačiau kokio nors esminio skonio skirtumo nuo atvežtinių nėra. Čia svarbiausias veiksnys yra šviežumas. Nuskintą arbūzą galima laikyti maždaug mėnesį, tačiau pats sultingiausias ir skaniausias – ką tik nuskintas.

Prinokusio arbūzo paslaptys

– Atpažinti, ar arbūzas yra prinokęs – tam tikras menas, – tikina Remigijus. – Yra keli požymiai, kurie tai nurodo. Jei arbūzas auga lauke, ant jo kotelio prie pat vaisiaus yra mažas ūselis ir lapelis. Jei jie abu nudžiūvę – tai vienas iš požymių, jog jis prinokęs. Kitas požymis (tiesa, dažnai – apgaulingas) – garsas. Pastuksenus arbūzą turi girdėtis duslus garsas, tarsi viduje būtų kiaurymė. Bene tiksliausias požymis – cukraus dėmė. Taip vadinama ta arbūzo vieta, kuri guli ant žemės. Jei ten susiformavusi geltona dėmė – vaisius prinokęs. Tačiau šį požymį reikia tikrinti paskutinį. Reikalas tas, kad, pajudinus arbūzą, sustabdomas jo augimas. Vaisius prinoks, tačiau daugiau nebeaugs. Augimas – taip pat vienas iš prinokimo požymių. Kol matote, kad arbūzas auga, „pučiasi“, geriau jo neliesti.

Viktoras STANISLOVAITIS/DARBAS

Asmeninio albumo nuotr.