Po dešimtmečio herbicidai gali būti neveiksmingi

Norint išauginti gerą derlių vienas iš svarbiausių veiksnių – piktžolių kontrolė, o ūkininkaujant šiais laikais ji sunkiai įsivaizduojama be herbicidų. Ilgai vyravo nuomonė, kad herbicidai išspręs piktžolėtumo bėdas neatsižvelgiant į javų augimo technologiją, tačiau metai iš metų tos pačios veikliosios medžiagos turinčių herbicidų naudojimas, minimalus žemės dirbimas, sėjomainų nesilaikymas privedė prie to, kad ūkininkai tapo bejėgiai kovoje su kai kuriomis piktžolėmis. Ypač – su dirvine smilguole, labiausiai išplitusia žieminių kviečių pasėliuose.

Palankios sąlygos piktžolei veistis Dirvinių smilguolių atsparumas tapo ypač aktualus, kai per kiek daugiau kaip 15 metų jomis užsikrėtė nemažai Lietuvos laukų. Lietuvos agrarinių ir miškų mokslo centro (LAMMC) Žemdirbystės instituto Dirvožemio ir augalininkystės skyriaus vyresnioji mokslo darbuotoja Ona Auškalnienė teigia, kad šalies ūkinė veikla sudarė palankias sąlygas augalui veistis: išsiplėtė žieminių pasėlių plotai, nepaisoma sėjomainos, taikomas minimalus žemės dirbimas (atsisakius plūgo tenka didinti herbicidų normas ir jais pasėlius purkšti dažniau), taip pat vienodą veikliąją medžiagą turinčių herbicidų nuolatinis naudojimas lemia atsparumą. Jei žemdirbiai nekeis savo ūkinės veiklos pobūdžio, mokslininkai prognozuoja, kad neprireiks nė dešimtmečio, kai kovai su piktžolėmis taikysime tik mechanines priemones, nes chemija bus tiesiog nebeveiksminga. Be kita ko, šios vienskiltės piktžolės rūšis labai gyvybinga. Vienas augalas subrandina apie 16 tūkst. sėklų, kurios dirvoje išlieka daigios 1–4 metus, o jų žolingumo slenkstis – 30 augalų 1 kv. m. Lietuvoje dirvinės smilguolės atsparumas herbicidams pirmą kartą buvo registruotas prieš penkerius metus – ALS inhibitoriui jodosulfuronui. O 2015 m. atlikti laboratoriniai bandymai parodė, kad dirvinės smilguolės atsparios ir kitam ALS inhibitoriui – sufosulfuronui.

Laukai – it piktžolių veja „Dirvine smilguole užsikrėtę pasėliai subrandina 30 proc. mažesnį derlių, tačiau jis gali dar labiau nukentėti. Kai kuriuose javų laukuose suskaičiavome nuo 800 iki 1 000 dirvinių smilguolių vienetų 1 kv. m. Tai jau praktiškai atrodo kaip veja su vienu kitu kviečiu. Net jeigu su dirvine smilguole ūkininkas ir susitvarko, kviečių pasėliai lieka reti. Maža to, smilguolės stiebas labai liaunas, todėl papūtus stipresniam vėjui jos iškart guldo ir javus, derlius nukenčia ne tik todėl, kad augalai tarpusavyje konkuruoja, bet ir netiesiogiai, nes išgulusį derlių nuimti labai sunku, be to, piktžolė stipriai pinasi į kombaino pjaunamąją“, – piktžolės daromą žalą įvardija mokslininkė. Pašnekovės teigimu, dirvinės smilguolės labiausiai išplitusios žieminių kviečių pasėliuose, tačiau randamos ir pašarinių augalų, ir anksti pasėtame vasarojuje. Jų galima aptikti ir rapsuose, tačiau juose šios piktžolės nepridaro tiek žalos, nes herbicidai panaudojami nuo pabirų sunaikina ir smilguoles. Lietuvoje smilguolės labiausiai išplitusios Šakių, Marijampolės, Vilkaviškio, Kauno, Kėdainių rajonuose ir kituose intensyvaus ūkininkavimo kraštuose, kur sėjomainų rotacijos pačios trumpiausios. Vis dėlto daug seniau nei lietuviai nuo dirvinių smilguolių rezistentiškumo kenčia lenkai, čekai, danai, vokiečiai ir šveicarai.

Nenaudoti nuolat vis tų pačių Pasak O. Auškalnienės, Atsparumo herbicidams veiklos komitetas atsparumą apibrėžia kaip natūraliai atsiradusią, paveldimą kai kurių piktžolių biotipų tam tikroje piktžolių populiacijoje savybę išgyventi po purškimo herbicidais, kai normaliomis sąlygomis toks purškimas užtikrintų efektyvią kontrolę. Jos teigimu, pagal veikimo pobūdį, herbicidų veikliosios medžiagos suskirstytos į atskiras grupes. Moksliškai įrodyta, kad piktžolės greičiausiai tampa atsparios A ir B grupės herbicidams. LAMMC mokslininkės teigimu, didžiausią potencialą tapti atsparios turi piktžolės, kurios išaugina didelį kiekį sėklų ir pakartotinai naikinamos vieno veikimo pobūdžio herbicidu, vadinasi, vieną rudenį nupurškus vienu herbicidu, kitąmet jį būtina pakeisti kitos grupės herbicidu su skirtinga veikliąja medžiaga.

Niūrios prognozės Anot LAMMC mokslininkės, nuo dirvinės smilguolės naudojami herbicidai, priklausantys sulfonilurėjos grupei (ALS inhibitoriai), yra gerai vertinami aplinkosauginiu požiūriu (greitai skyla dirvoje, neteršia gamtos), tačiau didžiausias jų minusas – greitai prarandama piktžolių kontrolė. O. Auškalnienė pabrėžia, kad didėjant piktžolių atsparumui, lygiagrečiai mažėja herbicidų pasirinkimo galimybė. „Piktžolių atsparumas taip pat yra didžiulė problema ir dėl to, kad naujų veikliųjų medžiagų neatsiranda. Taip pat nėra daug prošvaisčių, kad atsiras ir nauja herbicidų grupė. Tokių tendencijų nesimato nei moksle, nei versle. Jei piktžoles ir toliau purkšime joms atspariais herbicidais, tikėtina, kad po kažkiek metų neturėsime veiksmingų herbicidų, – įsitikinusi O. Auškalnienė. – Po kiek metų herbicidai gali būti nebeveiksmingi, priklausys tik nuo ūkininkų. Žmonės privalo galvoti apie įvairovę, įvesti naujas augalų kultūras, pavyzdžiui, rapsus, ankštinius augalus, auginti tarpinius pasėlius, nes jų herbicidai priskiriami jau kitai herbicidų grupei. Tačiau jei bus einama pigiausiai atsieinančiu keliu, tikrai nereikės ilgai laukti, gal nė 10 metų nepraeis, kai neturėsime veiksmingų herbicidų piktžolių kontrolei.“ Kad kai kurie herbicidai tapo visiškai neveiksmingi nuo dirvinių smilguolių, parodė ir neseniai LAMMC mokslininkų grupės atliktas laboratorinis tyrimas. O. Auškalnienė suskaičiavo, kad herbicido norma buvo padidinta net 14 kartų, tačiau net ir tokia „chemijos bomba“ rezultatų nedavė: „Smilguoles ar vandeniu, ar grynu herbicidu be vandens purkši – augalui visiškai tas pats. Tai yra gyvas pavyzdys to, kaip augalai prisitaiko prie žmogaus veiksmų“, – stebėjosi mokslininkė.

Dozuoti kaip antibiotikus O. Auškalnienės pastebėjimu, vienas iš efektyvių būdų netiesioginei kontrolei su dirvine smilguole – vėlyva sėja. Todėl mokslininkė liūdnai juokauja, kad pernai rudenį dėl nepalankių orų žieminių kviečių sėja ypač vėlavo, todėl šį pavasarį dirvinė smilguolė žemdirbiams bus daug menkesnė bėda nei numirkę pasėliai. „Pesticidus parenkantis ūkininkas ar agronomas turėtų jaustis kaip gydytojas arba vaistininkas, išrašantis stipriausius antibiotikus. Žmogui išsivysto bakterijų atsparumas tam tikriems vaistams, o piktžolėms – herbicidams, todėl juos naudoti reikia atsakingai. Juk tai nėra taip nekalta, kaip atrodo, pasekmes jau matome“, – dėsto O. Auškalnienė ir pataria ūkininkams kiekvieną kartą nupurškus apsilankyti laukuose ir stebėti, kaip į chemiją reaguoja augalai, įvertinti naudotų preparatų efektyvumą. Neariminė žemdirbystė, tos pačios veikliosios medžiagos turinčių herbicidų naudojimas paskatino ir kitų piktžolių (žliūgių, trikerčių žvaginių bei vienskilčių piktžolių) didėjantį atsparumą. Anksčiau žliūgės rezistentiškumo klausimą dažniau kėlė suomiai, latviai, šiandieną jos vis daugiau rūpesčių kelia ir mūsų žemdirbiams.

Monika KAZLAUSKAITĖ ŪP korespondentė