Kas gaivina senuosius amatus?

Kryždirbyste domimasi vis mažiau

Kryždirbyste užsiimantis tautodailininkas Artūras Janickas visuomet žavėjosi mediniais darbais. Kai nusprendė mokytis amato, rankose tarsi savaime atsidūrė medis. Vėliau, jau baigęs drožybos mokslus, jis susidomėjo lietuvių paveldu, kuriame svarbią vietą užima sakralinės temos. Taip kelių šimtų metų tradicijas skaičiuojanti medžio skulptūra ir kryždirbystė tapo gyvenimo dalimi. „Mūsų kryždirbystė yra tokia unikali, kad išskirtiniai esame ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje. Žinoma, drožinėju ir kitus dalykus, pavyzdžiui, paukštukus sodyboms puošti, kurie sulaukė didelio susidomėjimo, bet kryždirbystė man yra mieliausia veikla“, – atskleidžia ŪP pašnekovas.

Tiesa, užsakymų pagaminti medinius kryžius tautodailininkas sulaukia retai. „Veikiausiai tai lemia atsitraukimas nuo tikėjimo, taip pat mada, praktiškumas. Jei kalbėtume apie kapines, iš pradžių buvo mediniai kryžiai, paskui metaliniai, o dabar – akmeniniai antkapiai, – pastebi A. Janickas. – Tačiau kaimo ir bažnyčių kryžiai iki šių dienų išliko mediniai, deja, ne visur žmonės skuba juos atnaujinti. Kiek tenka pavažinėti po Lietuvą, nemažai sutrūnijusių, kurių niekas nekeičia.“

Gauti medienos – iššūkis

Kryždirbys pasakoja, kad pagaminti 5–6 m aukščio gražesnį kryžių (su koplytėle, dievuku) užtrunka apie mėnesį, nes yra nemažai „krapštymosi“, taip pat reikia porą kartų impregnuoti medieną, pritvirtinti metalines detales kryžiui pastatyti. „Veikti yra ką, tačiau laiko sąnaudos nėra problema, didžiausias iššūkis yra gauti medienos. Mediniai paminklai, kryžiai, lauko skulptūros gaminami tik iš ąžuolo. Reikia 6 m ąžuolinio rąsto, kurį gauti nėra paprasta, nes, sujungus girininkijas, nebežinai, kur kreiptis; anksčiau paklausei savo kaimo girininko ir galėdavai paprastai įsigyti. Dažniausiai medžius pjauna 2,5–3 m ilgio rąstais ir kažkur parduoda, todėl pakankamo ilgio tenka paieškoti, – pasakoja drožėjas. – Tiesa, vis atsiranda privačių asmenų, kurie žino, jog užsiimu medžio drožyba, ir patys paskambina, pasiūlo įsigyti reikalingo ilgio ąžuolo rąstų. O štai Seirijų bažnyčios kryžiui medieną gavau dovanų iš vieno verslininko. Kai tik pasitaiko proga įsigyti ąžuolo, stengiuosi nusipirkti jo ateičiai: pasidedu ir laukiu, kol gausiu užsakymą.“

Pasak A. Janicko, realizuoti medžio dirbinius nėra sudėtinga. Su mažesniais tautodailininkas keliauja po parodas, kitus parduoda internetu, visgi didieji projektai – lauko skulptūros, kryžiai – yra solidesnės pajamos.

Senstanti profesija

Anot kryždirbio, dar nereikia nerimauti, kad šis amatas baigia išnykti, tačiau pagrindiniai jo atstovai jau garbaus amžiaus. „Manau, kad po truputį meistrų mažės, bet ir medinių dirbinių paklausa nėra didelė. Neatsimenu, kada paskutinį kartą kas nors būtų užsakęs išdrožti Rūpintojėlį. Į pašales smulkių medinių suvenyrų gamintojus stumia kinų produkcija. Visgi, manau, kad viskas keičiasi natūraliai. Jei ateityje didėtų medinių gaminių poreikis, tai ir meistrų atsirastų“, –
sako redakcijos pašnekovas.

Vis dėlto A. Janickas sutinka, kad apie medžio drožybą, kryždirbystę ir apskritai tautodailės dirbinius reikėtų edukuoti jaunąją kartą. „Galbūt praverstų specialios pamokos mokyklose, nes trumpų edukacijų metu nelabai daug sužinai, tiesiog gauni progą pačiupinėti medį ir įrankius. O ir tautodailininkai negali užsiimti edukacija, už dyką skirdami savo laiką. Manau, kad tokie dalykai turėtų būti finansuojami – taip ir meistrai galėtų užsidirbti, ir jaunimas pamatytų tautinį paveldą ir galbūt save atrastų tautodailėje“, – svarsto kryždirbys.

Sudėtingiau įsigyti žaliavų

2021 m. Geriausia Klaipėdos regiono tautodailininke išrinktos Loretos Bagočienės šeimoje audimas perduodamas iš kartos į kartą – audė ir močiutė, ir mama. Klaipėdietė pasakoja, kad nuo kūdikystės matė audžiant, o, kai ūgtelėjo, pribėgdama ir pati vis paausdavo, padėdavo mamai paruošti stakles. „Visos trys seserys privyniodavome velenus, palaikydavome siūlus, kol mama riesdavo rietimą. Natūraliai susiklostė, kad pasirinkau toliau gilinti audimo žinias, todėl įstojau į tuometį Kauno S. Žuko taikomosios dailės technikumą studijuoti meninio audimo, o vėliau įsidarbinau Klaipėdos dailės kombinate „Dailė“. Nors visuomet turėjau menininkės gyslelę, dažniausiai anuomet tekdavo austi staltieses ir staltiesėles, bet pasitaikydavo ir tautinių kostiumų užsakymų iš „Dainų šventės“ dalyvių. Dabar taip pat dažniausiai audžiu tautinius kostiumus, staltieses, bet daugiau parodoms – audimas nėra mano verslas“, – sako ŪP pašnekovė.

Audėja atskleidžia, kad vienas pagrindinių jos veiklos iššūkių yra vilnonių audimo siūlų įsigijimas. „Lietuvos įmonės parduoda tik dideliais kiekiais – kiekvienos spalvos turi pirkti mažiausiai 5 kg. Spalvų reikia daug, tai ir kilogramų daug susidaro. Kai kurių reikia mažai, tai per visą gyvenimą jų nesuaustum, – pasakoja tautodailininkė. – Atsimenu, mamytė pati augino avis, verpė, dažė siūlus. Nors tai buvo tik jos hobis, turėjo prisiaudusi didžiąją skrynią visokių užtiesalų, užuolaidų, staltiesių, net ir šermenims skirtų juodų divanų, kurie šarvojant keliaudavo iš vienų namų į kitus.“

Susidomėjimas audimu auga

Nuo 2016 m. vasaros sezonu etnokultūros centre edukacijas apie audimą vedanti L. Bagočienė džiaugiasi, kad labai daug jaunų žmonių domisi audimu. „Mano vienmečiai tik nostalgiškai prisimena, kad audė jų mamos ar močiutės, o jaunimas iš tiesų nori išmokti, perprasti, kuo daugiau sužinoti. Manau, kad prie susidomėjimo liaudies amatais prisidėjo emigracija – žmonės pamatė, kad kitose šalyse tautinis paveldas labai vertinamas, todėl ir patys atsigręžė į savo šaknis, – mintimis dalijasi redakcijos pašnekovė. – Vis dažniau pasitaiko, kad žmonės nori pasisiūti tautinį kostiumą asmeninėms reikmėms. Mano austi kostiumai yra iškeliavę į Argentiną, Singapūrą, Stambulą, o sykį jį audžiau įkapėms, nes garbaus amžiaus tremtinė išreiškė norą būti palaidota su tautiniais drabužiais. Buvo gana įdomus jausmas austi. Tačiau visuomet į tautinį kostiumą sudedu visą širdį, su dideliu džiaugsmu audžiu, kai matau, kad žmogui tai reikšmingas įvykis.“

Audėja mano, kad susidomėjimą tautiniu kostiumu paskatino ir ukrainiečių imigracija – pamatę, kaip išdidžiai ukrainiečiai vilki savo tradicines vyšyvankas, ir lietuviai išdrąsėjo ypatingomis progomis pasipuošti tradiciniais drabužiais.

Ar tautinis kostiumas atgimsta?

VISAS STRAIPSNIS ČIA, 2025 m. liepos 18 d. numeryje!

Galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo“ elektroninę leidinio versiją

arba popierinę: ukininkopatarejas.lt,

arba susisiekus el. paštu: platinimas@ukininkopatarejas.lt, tel. +370 603 75 963.

Taip pat leidinio prenumerata priimama per www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt

bei Perlo terminaluose.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.