Po pamokos ūkyje – pilni batai grūdų

Paaiškėjo, kad iš 20 ūkyje pabuvojusių mokinukų net penki nebuvo iš arti matę karvės, o čia jų pamatė visą šimtą! Pamatė ir daug veršelių, daug jaučių... Ir, žinoma, išvydo pačios įvairiausios technikos, prie kurios berniukai lipte prilipo. Tiesa, prieš ekskursijos pradžią visi smalsuoliai buvo aprengti vienkartiniais rūbais.

Mokytoja G. Kurmanskienė pasakojo, kad vaikams rūpėjo viskas: kiek žmonių čia dirba, ką karvės ėda, kiek viena juodmargė duoda balto ir skanaus pieno ir kiek iš visos bandos galima primelžti. Išgirdę, kad per metus iš vienos karvės melžėja primelžia daugiau kaip 7 tonas, o iš visų – 670 tonų pieno, vaikai tik akis išpūtė! Tokios pieno upės jie neįsivaizdavo. Mokinukus pralinksmino tai, kad karvės fermoje turi savo valgomuosius ir miegamuosius, kad vienu metu galima pamelžti 12 karvių. Kikeno ir žiūrėdami į prie šepečio išsirikiavusią karvių eilutę – vaikams patiko, kad jos dar ir šukuojasi.

Ūkininkas parodė ir pašarų sandėlį. Papasakojo, kad kartu su sūnumis valdo 240 hektarų, kuriuose yra ne tik pievų, bet dar sėja ir kukurūzų, kvietrugių, miežių, žirnių. Apie 180 tonų palieka pašarams ir sėklai, o kitus grūdus – parduoda. Išvydę kalnus grūdų, vaikai panoro po juos pabraidyti, tad vėliau ne vieno batai buvo pilni grūdų. G. Kurmanskienė sakė, kad visiems labiausiai patiko veršeliai. Tiesa, jų glostyti nebuvo galima, bet įspūdis liko neblėstantis.

„Kaip sakiau, berniukams dar ir technika patiko. Daugelis jų tokių mašinų nebuvo matę, – juokėsi mokytoja. – Klasėje yra keli vaikai iš kaimo, tad jie pajuokavo, jog kai miestiečiai į kaimą atvažiuoja, pirmiausia prie technikos puola. O mane ne tai labiausiai nustebino. Apžiūrėjus ūkį, S. Jurkus mus pakvietė į namus ir pavaišino pienu su kruasanais – prancūziškais rageliais. Tai išvydusi pamaniau, kad dauguma vaikų pieno negers, nes jis visiškai kitoks – ne tokio jų mamos parneša iš parduotuvės. O jie gėrė, ir ne vienas dar įpilti paprašė. Esu labai dėkinga ūkininkui, kad jis be atsikalbinėjimų mus priėmė, labai išsamiai papasakojo ir apie ūkio darbus, ir apie sunkumus, kurie laukia, jei kuris nors iš moksleivių ateityje pasirinktų ūkininko kelią. Kai prieš išvykdami paklausėme, kiek vaikų norėtų būti ūkininkais, pakilo trys rankos.“

S. Jurkus lyg juokais, lyg rimtai pripažino vaikų ūkyje nepriimti tiesiog negalėjęs. „Kaip nepriimsi, juk gali būti taip, kad netolimoje ateityje karves vaikai matys tik paveikslėliuose, televizijos ekranuose... Na, gal dar zoologijos sode. Patys matote, kas dabar dedasi. Mūsų pieno niekam nereikia“, – teigė jis.

Ūkininko žodžiuose yra tiesos grūdas. Teko girdėti, kad Suomijoje visi moksleiviai tam tikru metu vežami į gyvulininkystės ūkius. Kodėl? Ogi tam, kad žinotų, jog pieną, sviestą, mėsą ne fabrikai gamina ir ne ant medžių šis gėris auga...

ŪP korespondentė Roma MĖČIENĖ

Vlado GAUDIEŠIAUS nuotraukos

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.