Politikų ir ūkininkų debatai: ko verta pasimokyti?

„Buvau pakviestas, nes mūsų šeimos ūkiai priklauso europiniam „Tvarių ūkių tinklui“. Tokie kol kas esame vieninteliai Lietuvoje. Tokio ūkininkavimo ypatumas – gamtai palanki žemdirbystė, gamtą tausojanti ūkinė veikla. Renginyje dalyvavo Europos Parlamento nariai iš Vokietijos ir Austrijos, tų šalių ūkininkai, daug jaunimo, nes diskusijose žemės ūkio ateičiai buvo skirtas ypatingas dėmesys.

Man didžiausią įspūdį padarė pati diskusijų forma. Nebuvo jokių scenų, pakylų, podiumo, tiesiog kėdės, sustatytos keliais apskritimais. Vidiniame rate sėdėjo politikai, išoriniame rate – ūkininkai-praktikai. Atskirai padėta kėdė kalbėtojui. Kiekvienas galėjo kalbėti tik po 1 min., o kalbėjimo laikas fiksuotas chronometru. Diskutuojant išsakyti nuomonei irgi skirta po 1 min. Kalbėti ir klausti galėjo visi bet kokia tema. Visas disputas taip susėdus ratais užtruko apie 3 val.

Po to jau laisvesnėje aplinkoje tęsėsi pokalbiai grupelėmis, prie užkandžių stalų. Renginyje bendrauta vokiečių kalba, vertėjų nebuvo, tad viskas vyko gana sparčiai. Diskusiją moderavo žemės ūkio temomis rašantis žurnalistas Konstantinas Kockerolsas ir žurnalo „Top agrar“ vyriausiasis redaktorius Matthiasas Schulze Steinmannas. Apie tokią tvarką visi buvome informuoti iš anksto, prašyta pasiruošti.

Smalsumo vedamas, į renginio vietą, o diskusija vyko Vokietijos Šiaurės Reino-Vestfalijos žemės atstovybėje, nuvažiavau gera valanda anksčiau, mačiau, kaip kruopščiai buvo rengiamasi, repetuojama, kaip kalbėtojai, jauni ūkininkai kartojosi pasirašytus tekstus, jaudinosi, tarėsi su kolegomis. Pats sutikau pažįstamų, aplinkosaugos specialistą iš Austrijos, pabendravome.

Renginio vedėjai išskyrė 4 pagrindines temas. Pirmoji – žemės ūkio ateitis Europos Sąjungoje, šios srities perspektyvos. Kalbėjo jauni žmones, vardijo problemas – trūksta paramos įsikurti, stinga finansinių galimybių, trūksta laisvos žemės, valdžios institucijos abejingos, daug ribojimų, žlugdo biurokratų lėtumas, vilkinami sprendimai. Išsakyta daug priekaištų aplinkosaugai. Prisidengiant gamtosauga, augalininkystė paliekama likimo valiai – uždraudus naudoti apie 80 veikliųjų cheminių medžiagų, nėra pakaitalų žemės ūkio kultūroms apsaugoti, nėra pasiūlymų. Jokių pozityvių sprendimų, tik raginama ūkininkauti ekologiškai. Tačiau biologiniai preparatai kol kas neįrodo esą veiksmingi. „Pirma sukurkite naujus metodus ir preparatus, tada atimkite tai, kas paseno“, – taip kalbėjo 20-mečiai žemdirbiai. Kai kurie politikams be užuolankų siūlė: nesuvaldote situacijos, nesugebate valdyti, ko ten sėdite, mes ateisime...

Kita aštri problema – biurokratijos įsigalėjimas. Pateikta gausybė konkrečių pavyzdžių, kaip plečiama valdžios institucijų įtaka, kaip prikuriama taisyklių, ribojimų, draudimų. Juos po to reikia kontroliuoti, sekti, o nustačius pažeidimus, kaltininkus nubausti. Kuo tokių atvejų daugiau, tuo biurokratams patogiau, taip įrodo esą reikalingi, naudingi. Ir toks jų plėtimasis nesustabdomas – taip sukuria sau darbą, veiklas, kurios inicijuoja naujas, ir nėra tam galo. Ką siūlė kalbėtojai? Valdžia turi labai atvirai bendrauti su žemdirbiais, kad suvoktų problemas, kad galėtų užbėgti už akių galimoms krizėms, numatyti jas, prognozuoti. Žemės ūkio politiką turi formuoti žmonės, turintys žinių, kompetencijos ir supratimą, kaip sprendimai veiks tikrovėje, kokios gali būti pasekmės. Kalbėta ir apie tai, kad valdininkai vengia susitikti akis į akį su ūkininkais-praktikais galbūt dėl to, jog žino nesugebėsiantys bendrauti, nes visai nesupranta, apie ką kalbama. Lietuvoje juk įprasta matyti, kaip žemdirbių susitikimuose, renginiuose atvykę valdžios atstovai pakalba pradžioje apie šį bei tą ir greitai išvyksta, nes esą labai užimti. Vadinasi, ūkininkų reikalai jų ausims yra svetimi. Bet, pasirodo, labai greitai išgirstami, kai traktoriai pasivažinėja Berlyne, Briuselyje, ar kitoje Europos sostinėje. Juk taip buvo ir Vilniuje traktoriams suvažiavus, kai visuomenė pamatė, kad žemdirbiai ir kultūringi, ir modernūs, ir nėra gamtos ar miestiečių nekentėjai. Net pieną miestiečiams, grūdus paukštukams dykai dalijo.

Trečia tema buvo apie Ukrainą. Austrijos atstovas kalbėjo apie tai, kad jau būtina ruoštis Europos žemės ūkio rinkos pokyčiams, kai išaugs žemės ūkio produkcijos pasiūla, padidės konkurencija, verta pamąstyti, kokie bus kokybės reikalavimai ir kiti dalykai. Kol kas tebevyksta baisus karas, todėl yra ypatinga ir jautri situacija, o Ukrainos problemos ateityje bus ir Europos problemos.

Ketvirtoji aptarta tema – politikos ir praktikos santykis, valdžios ir žemės ūkio bendruomenės lūkesčiai, jų susikalbėjimo galimybės. Diskusijose politikai aiškino, kad problemos, esą, kyla dėl laiko stokos, jie neturi kada išvykti iš savo kabinetų, pamatyti realybę, pasikalbėti su ūkininkais. O ūkininkai teigė matantys, kad politikai neturi ne tik laiko, bet ir noro gilintis į žemės ūkio bėdas ir žemdirbių vargus. Gali būti, kad tas jų noras atsigautų, jeigu reikėtų labai konkrečiai atsakyti už savo sprendimų pasekmes.

Daugelis ūkininkų tai pastebėjo – jeigu padarei klaidą, ko nors nežinojai, tave nubaus gamta, kentės tavo kišenė. Kai biurokratas, valdininkas nelogišką ir žalingą sprendimą sukuria, atsakingų nebūna, institucija nepakaltinama. Kalbėta diskusijose apie visų atsakomybę be išimčių.

Galiu pasakyti, kad grįžau iš Briuselio laimingas, kaip niekada anksčiau. Išvados tokios: politikai ir praktikai ne tik gali, bet ir privalo vieni su kitais kalbėtis ir vieni kitus išgirsti. Problemas reikia spręsti ir veikti dabar, nėra laiko stebėti situaciją, lūkuriuoti, tikėtis, kad kažkaip išbūsim nieko nedarydami.“

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.