Prieš 120 metų įvyko Didysis Vilniaus Seimas

Į tuometinius Vilniaus miesto rūmus (dabar – Lietuvos nacionalinę filharmoniją) susirinko apie du tūkstančius lietuvių ne tik iš Lietuvos, bet taip pat ir Ukrainos, Latvijos, Lenkijos ir kitų šalių. Daugiausia buvo valstiečių, bet dalyvavo ir dvasininkai, dvarininkai, inteligentai. Vaduojantis iš carizmo jungo, buvo pabrėžta būtinybė vienyti visas Lietuvos politines jėgas, todėl Didžiajame Vilniaus Seime pasireiškė ir išryškėjo visos pagrindinės lietuvių politinės srovės.

Dažnas dar iš mokyklinių istorijos vadovėlių atsimena, kad tomis dienomis pamatus modernios Lietuvos valstybingumui klojo ryškūs tautinio atgimimo simboliai: Jonas Basanavičius (1851–1927), Antanas Smetona (1874–1944), Petras Vileišis (1851–1926), Juozas Tumas-Vaižgantas (1869–1933), Ernestas Galvanauskas (1882–1967), Mykolas Sleževičius (1882–1939), Jurgis Šlapelis (1876–1941) ir kiti. Šviesuolius galima vardinti ir vardinti – iki dviejų tūkstančių priskaičiuotume daug iškilių asmenybių. 

Delegatai iškomunikavo, jog dabartinė caro valdžia yra pikčiausias mūsų priešas ir geresnį gyvenimą gyventi galima tik laimėjus karą su senąja tvarka. Todėl buvo nutarta reikalauti Lietuvos autonomijos su Seimu Vilniuje, kuris būtų išrinktas tiesioginiu slaptu balsavimu, nežiūrinti lyties, tautos ir tikėjimo. Autonomija būtų etnografinė Lietuva ir prie jos norėsiantys prisijungti pakraščiai.

Kad tai būtų pasiekta, delegatai iš esmės siūlė imtis boikoto, o konkrečiai: „nemokėti jokių mokesčių, uždarinėti monopolius, neleisti vaikų į rusiškas pradedamąsias mokyklas, neiti Kauno, Vilniaus ir Gardino gubernijose į valsčiaus teismus ir visas kitas dabartinės valdžios įstaigas, neleisti savo brolių į kariuomenę, reikalui prisiėjus streikuoti visiems darbo žmonėms miestuose ir sodžiuose.“ Ir, žinoma, buvo reikalaujama daugiau autonomijos švietimui ir gimtosioms kalboms mokyklose.

Minėjome, kad Seime dalyvavo valstiečiai, dvasininkai, dvarininkai, inteligentai. Bet Karo muziejui svarbu prisiminti ir delegatus, po keliolikos metų užsivilkusius laisvos Lietuvos Kariuomenės uniformą. Nors ir nelabai daug, tokių žmonių buvo. Žinoma, daugelis prisidėjo kaip valstybės ar atskirų jos institucijų vadovai ir aktyvūs darbuotojais, finansine parama ir panašiai. Bet šiandien norime prisiminti tarnavusius Lietuvos Kariuomenėje.

Dvidešimt penkerių studentas Vladas Nagevičius (1880–1954) – būsimas Lietuvos Kariuomenės brigados generolas, pirmasis Lietuvos Kariuomenės karo gydytojas, Karo sanitarijos valdybos viršininkas, Vytauto Didžiojo karo muziejaus kūrėjas, archeologas ir daugelio kitų sričių šviesulys.

Penkiasdešimtmetis Jonas Jurgis Bulota (1855–1942), tarnaujantis Rusijos imperijos kariuomenės karo gydytoju Taline – būsimas Lietuvos Kariuomenės generolas leitenantis, savanoris, Krašto apsaugos ministerijos veterinarijos dalies viršininkas, Ypatingųjų reikalų karininkas, dėstytojas.

Dvidešimtmetis „Vilniaus Žinių“ redakcijos darbuotojas, prisidėjęs prie Vilniaus Didžiojo Seimo organizavimo, Pranas Klimaitis (1885–1940) – būsimas Lietuvos Kariuomenės majoras, Nepriklausomybės kovų su lenkais dalyvis, vienas iš 1923 m. Klaipėdos operacijos organizatorių, Lietuvos Šaulių Sąjungos vadas. Tarnavo Generalinio štabo žvalgybos skyriuje. Dar žinomas tuo, jog aktyviai dalyvavo 1926 m. perversme ir po mėnesio, nepatenkintas tautininkų veiksmais, bandė organizuoti naują, bet buvo suimtas.

Dvidešimt vienerių iš Rusijos imperijos kariuomenės pabėgęs knygnešys Petras Ruseckas (1883–1945) – būsimas Lietuvos Kariuomenės savanoris, Krašto apsaugos ministerijoje suorganizavęs literatūros skyrių ir buvęs jo viršininku. Laisvos Lietuvos laikais parašė vertingų tekstų Lietuvos istorijos temomis.

Dvidešimt šešerių Šiaulių ekonomijos Zubovų dvarų archyvų darbuotojas, aktyvus organizacijų veikėjas Vladas Požela (1879–1960) – būsimas Lietuvos Šaulių Sąjungos narys, Nepriklausomybės kovų metu Šiauliuose su kartu su kitais ėmėsi organizuoti partizanų būrius kovai su bermontininkais.

Dvidešimt trejų Odesos Universiteto teisės studentas Mykolas Sleževičius – būsimas Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas, seimų narys, ryškus politikas ir visuomenės veikėjas. Lietuvos Kariuomenės uniformos nevilkėjo, bet būtent jis 1918 m. gruodžio 29 d., būdamas Ministru Pirmininku, pasirašė „Į Lietuvos piliečius“ – dokumentą, kviečiantį savanorius ginti Lietuvos nepriklausomybės.

Vytauto Didžiojo karo muziejaus informacija