Pririšti ūkininką ar paleisti?

- Grąžinsiu pieno ūkiui modernizuoti skirtą Europos Sąjungos paramą, tuomet galėsiu pats spręsti verslo likimą, - rėžia vieno pažangiausių Širvintų rajono ūkio šeimininkas Juozas Beinoras, - nuo rugpjūčio kasdien parduodamas po toną pieno, kasdien patiriu šimto eurų nuostolį. Ir taip turėsiu kamuotis penkerius metus, kol galios projekto įpareigojimai?  Kur viešai deklaruotos verslo partnerių, politikų garantijos?

Valstybės ir perdirbėjų nuostoliai – žemdirbiui Pasak ūkininko, praėjusių metų pavasarį gauta ES parama siekė 28 tūkst. Eur, tokią sumą jis grąžintų iš savos kišenės. Nors J. Beinoras ūkio investicijas planuoja penkmečiui, dešimtmečiui į priekį, bet Rusijos embargas atėjo iš neprognozuojamų „paralelinių pasaulių“. Rizikų neapskaičiavo šalies politikai, tačiau pieno perdirbėjai verslo nuostolius labai spėriai kompensavo ūkininkų sąskaita. Antai lenkų ūkininkas už pieno kilogramą sausio mėn. gavo 34 euro centus, širvintiškis – 17 euro centų. Ir lietuviški pieno supirkėjai viešai skelbia nežinantys, kokią kainą žaliavos gamintojams teiksis mokėti vasario ir kovo mėnesiais. - Kokioje šalyje taip planuojamas verslas, kuriantis darbo vietas, maitinantis valstybės biudžetą? – retoriškai klausia J. Beinoras. Pasak jo, ir su naujos kooperatinės pieninės statyba, ir su pieno gamintojų suvažiavimu ūkininkai jau pavėlavo – traukinys nuvažiavęs. Pusę metų, kai tęsiasi pienininkystės sunkmetis, šalies politikos arenoje sklaidėsi kalbos apie suskystintų dujų terminalą, paskui – eurą, savivaldos rinkimus. Žemdirbiams dėmesio neatsirado. - Jeigu užteko politinės valios sutarti dėl 300 eurų minimalios algos, tegu priima bent 23 euro centų minimalios pieno kainos nuostatą, ūkininkai ačiū pasakytų, - siūlo Seimo nariams J. Beinoras. - Briuselio ir Vilniaus politikai nori iš mūsų padaryti „sofos ūkininkus“, - vyro mintį toliau vysto Laima Beinorienė, - Graikijoje šis projektas pasisekė, gal ir lietuviams tiks.

„Europietiškiausias“ – jau ne nuopelnas Apdovanojimų ir visuomenės dėmesio nestokojantis J. Beinoras per porą dešimtmečių į gyvulininkystės ūkį investavo apie tris milijonus eurų. ES parama sudarė tik nedidelį procentą. Už nuosavas lėšas pirkta technika, galvijai, investuota į statybas. Ūkininkas prisipažįsta, jog kišenėje vėjai nešvilpauja, buvo laikotarpių, kai pieno kaina „peršoko“ litą, be to, ūkyje dirba tik šeimos nariai: jis, žmona, sūnus, dukra. „Vienoje televizijos laidoje siūliau Seimo nariui paskui ūkininką pavaikščioti visą darbo dieną, tik pavaikščioti nuo pusės penkių ryte iki vienuoliktos vakare, gal tuomet gimtų protingesni sprendimai“, - šmaikštauja J. Beinoras. Juozo ir Laimos Beinorų ūkį Mickonių kaime kaip visais atžvilgiais pavyzdinį (kažkada pripažintą „europietiškiausiu“)  kasmet lanko užsieniečių delegacijos, per du dešimtmečius svečiavosi visi žemės ūkio ministrai, Kaišiadorių vyskupas, čia pieno gamintojams rengiami seminarai ir mokymai. Padėkos raštams, diplomams eksponuoti neužtektų erdvios svetainės sienų. Šeimininkas noriai dalijasi darbo patirtimi, nuolat ieško ir randa pačių racionaliausių verslo sprendimų. Mickonių kaimo dirvos nenašios, tinkamos tik gyvulininkystės ūkiams. Beinorai dar 1989 m. savarankišką verslą pradėjo turėdami aštuonias melžiamas karves, vėliau plėtė bandą, investavo į veislininkystę, galvijų produktyvumą. Dabar laiko šešias dešimtis veislinių, kontroliuojamų piendavių, per laktaciją atseikėjančių po 7,5 tūkst. kg aukščiausios kokybės pieno. Pastarąjį dešimtmetį didėjo pieno gamybos kaštai, mažėjo kaina už parduodamą žaliavą. Pernai ūkininkas pardavė 20 proc. pieno daugiau nei užpernai, o pajamų gavo 50 proc. mažiau. Kodėl institutų mokslininkai, ekonomistai nepateikia politikams, valdžios atstovams skaičiavimų, kaip mažėja šalies biudžeto „maitintojo“ ūkininko pajamos, kaip jos koreliuoja su išlaidomis. Ar verta išlaidauti dėl teisės dirbti, kartais pasvarsto ūkininkas, bet veja tolyn tokią negerą mintį. - Esu labai jaunas, nes neturiu anūkų, o darbas suteikia sveikatos ir optimizmo, - vėl šmaikštauja J. Beinoras, - ir nuodingais pripažintus produktus (pieną, lašinius) valgau pilna burna.

Grietinę yra kam nugriebti Kaip tikras savo žemės šeimininkas ūkininkas svečiams aprodo pieno fermą, kurioje gausų, įvairų ir kaloringą pašarą šlamščia ramios holšteinų juodmargės. Kiekvieną rytą J. Beinoras su jomis pasisveikina, leidžia pasiklausyti muzikos. Melžiamas pienas uždaro tipo linijomis srūva į šaldytuvą. Sistemos darbą reguliuoja kompiuterio programa. Daug sumanumo pareikalavo lauko melžimo aikštelė, parengta pagal individualų J. Beinoro projektą ir 40 proc. finansuota valstybės bei ES lėšomis. Kilnojamoji 6 vietų melžimo aikštelė elektrifikuota ir kompiuterizuota, aprūpinta melžimo ir pieno šaldymo įranga, šalto ir karšto vandens tiekimu, nuotekų šalinimu. Kai iš sostinės atvyko tikrintojai, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos specialistai, aikštelę iš visų pusių fotografavo, stebėjosi įrangos unikalumu. Tiesa, ūkininkui J. Beinorui teko svečiams paaiškinti, kaip jis rausė tranšėjas savo pievose, klojo vamzdžius elektros laidams, vandeniui, nuotekoms, montavo jungtis. Automatinės lauko girdyklos, šėryklos, skirtos dvylikai karvių, taip pat unikalios ir kitur Lietuvoje nematytos. - Nesu agronomas, man sunku būtų pieno ūkį transformuoti ir auginti tik javus, - apmaudžiai kalba J. Beinoras, - sūnų agituoju imtis mėsinės galvijininkystės, tačiau šis muistosi. Ūkininkas prognozuoja, jog dėl susiklosčiusios situacijos Europoje ir pasaulyje Lietuvoje turės išnykti trečdalis pieno ūkių. Ateityje sektoriaus stabilumas priklausys nuo žemdirbių pastangų, verslo partnerių sutartinių garantijų. Jau šiandien pieno gamintojams reikia ne mitinguoti, o bent savaitei užblokuoti pieno perdirbimo įmonių vartus. Per juos įvažiuoja žemdirbių dovanojami pelno milijonai. Bet ar neatsiųs politikai jėgos struktūrų, kaip jau kartą buvo? Nereikia nė klausti, kieno ausys kyšo iš pieninių savininkų (milijonierių) kišenių. - Kurkime beraščių beprotukų partiją, gausime kėdes ir kelerius metus šiltai sėdėsime, - liūdnai juokauja J. Beinoras ir vėl mintį gręžia į nūdieną. Ne be politikų pastangų kurpiamos naujos pieno sektoriaus reguliavimo taisyklės, „pritaikomi“ iš Briuselio atsiųsti reglamentai, kurie gali būti ir privalomi, ir lengvai interpretuojami. Laisvė manipuliuoti ūkininkų konkurenciniu neraštingumu labai plati. Antai prasidėjus 2015-iesiems beveik trigubai „pabrango“ pieno tyrimai. Tik žiniasklaidai apie tai pranešus pieno supirkėjai susizgribo aiškinti, jog įvyko „sistemos klaida“. Tokį atsakymą gavo J. Beinoras, tačiau ar apie tai sužinos kiti 35 tūkstančiai pieno statytojų, kurie nėra tokie aktyvūs, smalsūs ir teisiškai tvirti? Juk ir žaliavos kaina jiems pranešama tik pasibaigus mėnesiui, kai nepakeisi nei supirkėjo, nei susigrąžinsi jau perdirbto, pagal kainą maistui netinkančio pieno.

Justinas ADOMAITIS „ŪP“ korespondentas

 Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.