Egzistuoja plačiai įsitvirtinęs įsitikinimas Amerikos politikoje, kad vidaus ir užsienio politikos yra atskiros. Tuo pačiu, kad nepriklausomai nuo nesutarimų vidaus ir užsienio klausimais Jungtinėse Amerikos Valstijose, visados yra konsensusas dėl Amerikos užsienio politikos. Tam tikru mastu tai buvo teisybė, ypač Šaltojo karo metu. Nepaisant partijų palaikytojų skirtumų Jungtinėse Amerikos Valstijose, nuo 1945 metų iki galbūt šio amžiaus ankstyvosios dalies, egzistavo antikomunistinis konsensusas, apibrėžęs Amerikos užsienio politiką, ypač, kiek tai susiję su SSRS ir gynybos parama Europai. Nepaisant bet kokių egzistavusių politinių nesutarimų, ypač tarp tų kelių respublikonų, kurie praeito amžiaus šeštame dešimtmetyje buvo izoliacionistai, buvo stiprus dvipartinis palaikymas vieningai užsienio politikai.
Dalis Amerikos stiprybės slypėjo šiame konsensuse. Vidaus politika leido ir palaikė stiprią užsienio politiką. Taip buvo net ir Vietnamo karo kontekste, kuris, nepaisant dėl jo buvusių nesutarimų, turėjo dvipartinį palaikymą Kongrese. Tai, kas buvo suvokiama kaip grėsmės Jungtinėms Amerikos Valstijoms ar jų sąjungininkėms įprastai skatindavo Ameriką susitelkti aplink prezidentą.
Tačiau kas vyksta su Ukraina? Kodėl pagalba jai vilkinama Kongrese? Viena vertus, ji turėtų lengvai praeiti, už ją neseniai nubalsavo Jungtinių Amerikos Valstijų Senatas ir yra įrodymų, kad jei už ją būtų balsuojama Atstovų rūmuose, būtų triuškinantis palaikančių balsų skaičius. Ir vis dėlto, šiuo klausimu nėra suplanuota jokio skubaus balsavimo. Kodėl?
Pagrindinis atsakymas yra Donaldas Trumpas. Jis siekia pakartotinio išrinkimo prezidentu ir sėkmingai perėmė Respublikonų partijos kontrolę. Vienas iš aspektų, kuriais jis remia savo rinkiminę kampaniją yra ribojimas, jei ne visiškas finansinės paramos Ukrainai nutraukimas, ir poreikis Jungtinėms Amerikos Valstijoms atkreipti dėmesį į imigracijos problemą palei pietinį Jungtinių Amerikos Valstijų pasienį su Meksika. Prieš kiek daugiau nei savaitę Senate pristatytas įstatymo projektas, kuris spręstų abu šiuos klausimus, kartu su pagalba Izraeliui, tačiau D. Trumpas abiem paprieštaravo. Jis nenori, kad prezidentas J. Bidenas gautų liaupses už pasienio problemos sprendimą, ir kadangi ši problema susieta su Ukraina, tai sustabdė įstatymo projekto priėmimą.
Nors Atstovų rūmuose yra daugiau nei pakankamai demokratų ir respublikonų nubalsuoti už pagalbą Ukrainai, Atstovų rūmų pirmininkas atsisako iškelti šį klausimą balsavimui. Jo dauguma postui išsaugoti yra menka, ir jis yra sukaustytas keleto D. Trumpą palaikančių respublikonų, kurie atsisako remti Ukrainą dėl savo lojalumo buvusiam prezidentui. Jeigu Atstovų rūmų pirmininkas M. Johnsonas iškeltų balsavimą prieš Atstovų rūmus, tikėtina, kad jis prarastų savo darbą.
Paprastai tariant – D. Trumpas ir M. Johnsonas iškelia savo asmeninius interesus aukščiau visuomeninių Jungtinių Amerikos Valstijų interesų remti Ukrainą. Abu šituo, kartu su pasienio krize ir kitomis rinkiminiais metais esančiomis problemomis, naudojasi įgyvendindami savo asmenines ambicijas. Ir, deja, Kongreso taisyklės ir nedidelė Respublikonų partijos daugumos persvara Kongrese ir toliau tai leis.
Įmanoma, kad per sekančias kelias savaites Kongresas nubalsuos už papildomą finansavimą Ukrainai. Ypač tikėtina, kad rusų branduolinių ginklų dislokavimas kosmose galėtų tapti politiniu spaudimu ar krize, pakeisiančia politinę areną. Arba kitos neišspręstos problemos, tokios kaip poreikis Kongresui priimti biudžetą arba pakelti skolos limitą, galėtų suveikti kaip proga tai padaryti. Tačiau šiuo metu vidaus politika Jungtinėse Amerikos Valstijose, arba bent jau Donaldo Trumpo sukelta politinė poliarizacija leidžia mažai Respublikonų grupei Atstovų rūmuose naudoti savo išdidintą įtaką sulaikant ne tik pagalbą Ukrainai, bet ir praktiškai visą kitą Amerikos politikoje šiuo metu, rinkiminiais metais.
Prof. David SCHULTZ, Mykolo Romerio universiteto (MRU) vizituojantis dėstytojas ir MRU LAB Teisingumo tyrimų laboratorijos narys