Profesorius Rimantas Velička: „Agronomo profesija liks prestižinė, kol gyvuos Lietuva“

Šiais laikais Lietuvos jaunimas dažniausiai studijuoja odontologiją, informatiką, kriminologiją ir politologiją. O XX a. pradžioje, kai stiprėjo Lietuvos nepriklausomybės idėja, be konkurencijos buvo kunigo ir agronomo specialybės. Naujaisiais laikais būdavo metų, kai agronomiją pasirinkdavo tik šiek tiek daugiau jaunuolių, negu stodavo į kunigų seminarijas. Ar padėtis keičiasi? Lietuvos agronomų sąjungos (LAS) vicepirmininkas, Aleksandro Stulginskio universiteto (ASU) Agronomijos fakulteto Agroekosistemų ir dirvožemio mokslų instituto profesorius, ASU Bandymų stoties direktorius Rimantas VELIČKA atsako į „Ūkininko patarėjo“ korespondento Arnoldo ALEKSANDRAVIČIAUS klausimus, kurie agronomai turėtų nusipelnyti vietos „Ūkininko patarėjo“ skaitytojų sudaromame geriausių šios profesijos atstovų dešimtuke per atkurtos valstybės šimtmetį, kokias naujosios ES bendrosios žemės ūkio politikos pataisas siūlytų Lietuvos agronomų sąjunga ir kieno duona lengvesnė – agronomų ar zooinžinierių.

– Ar matote požymių, kad, artėjant atkurtos valstybės šimt­mečiui, agronomai vėl atgauna buvusią svarbą? Ar šią specialybę išpopuliarins tai, kad daug agronomų pateko į Seimą, o vienas jų net išrinktas parlamento vadovu? – Seime įsteigtas ir Aleksandro Stulginskio universiteto „Alumni“ klubo skyrius. 20 ASU absolventų dabar turi parlamento narių mandatus. Tarp jų nemažai ir agronomų. Mūsų profesijos atstovai pastaraisiais dešimtmečiais nuolat būdavo renkami ir skiriami į svarbius valstybės postus. Tai neturėtų stebinti. Žemės ūkis nepaprastai reikšmingas Lietuvai: sukuria 16 proc. šalies bendrojo vidaus produkto (BVP), o pridėjus dar maisto perdirbimo pramonės uždirbamas nacionalines pajamas, šis rodiklis net pranoksta Europos Sąjungos BVP vidurkį. Tai ir mūsų, agronomų, nuopelnas. Agronomo profesijos prestižas labai aukštas, nes ir pats žemės ūkis yra viena iš pagrindinių valstybės ekonomikos šakų. Profesijos populiarumą įrodo daug pageidaujančiųjų stoti į ASU Agronomijos fakultetą. Ir ne tik į valstybės remiamas vietas, bet sutinkančių ir užsimokėti už studijas. Aišku, ne visai gerai, kai mokslas kainuoja pinigus. Bet ką darysi... Tačiau žmonės renkasi agronomo profesiją, ūkininkai galvoja apie savo pamainą. Į Agronomijos fakulteto auditorijas ateina labai motyvuoti studentai. Agronomo profesija liks prestižinė tol, kol Lietuva bus žemės ūkio kraštas, o aš net neįsivaizduoju, kad gali atsitikti kitaip. – LAS vadovybė nuolat pabrėžia, kad agronomai turi būti matomesni, didesni savo profesijos propagandininkai. Ar pavyksta tai pasiekti? Ar agronomai aktyviai dalyvauja agrarinės visuomenės diskusijose dėl klimato kaitos poveikio žemės ūkiui, ES bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) krypčių (dabar kaip tik prasidėjo vieši jos svarstymai)? Lietuvos agronomų sąjunga tikriausiai irgi atsakys į Europos Komisijos klausimyną dėl BŽŪP ateities po 2020 metų? – Akademinė agronomų bendruomenė labai smarkiai įsitraukė į šias diskusijas. Moksliškai tiriame klimato kaitos poveikį, atsižvelgdami į jį tobuliname augalininkystės ir apskritai žemės ūkio technologijas. Įsiklausome ir į ES, Europos Komisijos signalus dėl trąšų, dirvožemio. Dėl ES bendrosios žemės ūkio politikos labai ryžtingai pasisako žemdirbių savivaldos organizacijos – Žemės ūkio rūmai, Ūkininkų sąjunga. Mes, Lietuvos agronomų sąjunga, išsakėme savo nuomonę specifiniais klausimais (pavyzdžiui, dėl dirvožemio degradacijos). LAS pareiga yra reaguoti ir skelbti aiškias pastabas. Penktadienį renkasi LAS valdyba, liepos 14 d., per LAS XXXI suvažiavimą-konferenciją, apie tai irgi kalbėsimės. – Ar LAS bendrauja su kitų ES šalių, pasaulio agronomų organizacijomis? – Galima sakyti, LAS „susigiminiavo“ su Italijos agronomų asociacija (Società Italiana di Agronomia – SIA). Mūsų delegacija lankėsi Perudžos universitete (jis įkurtas buvusiame benediktinų vienuolyne, Agronomijos fakultetas ten veikia nuo 1798 m. – red. past.). Taip sakant, palaikome horizontalius ryšius. – Šiemet sukanka 135 metai, kai gimė (1882 m. balandžio 9 d.) bene garsiausias Lietuvos agronomas Juozas Tūbelis, taip pat 110 metų, kai gimė (1907 m. rugsėjo 5 d.) agronomas, filosofas ir karininkas Bronius Povilaitis, parašęs kapitalinį veikalą „Lietuvos žemės ūkis. 1918–1940. Jo raida ir pažanga“ (ištraukas iš tos knygos pernai spausdino‚ „Ūkininko patarėjas“). Ar LAS minės šiuos jubiliejus? – Pamiršote dar vieną pavardę – Steigiamojo Seimo pirmininko, antrojo Lietuvos prezidento Aleksandro Stulginskio. Kai kas iki šiol stebisi, kodėl Žemės ūkio universitetas buvo pervardintas į A. Stulginskio. Mes didžiuodamiesi atsakome, kad jis pirmiausia buvo agronomas, baigęs Halės universiteto (Vokietija) Žemės ūkio institutą. A. Stulginskio gyvenimo ir veiklos sukaktis visuomet paminime Kauno istorinėje Prezidentūroje. Prisimename ir kitus iškilius agronomus. Pernai gruodžio 14-ąją sukako 110 metų, kai gimė mokslininkas, pedagogas, visuomenininkas Petras Vasinauskas. Lietuvos agronomijos istorija mums labai svarbi. Negalime pamiršti korifėjų, grandų, kurie klojo Lietuvos žemės ūkio pagrindus. – „Ūkininko patarėjas“ paskelbė konkursą „Šimtmečio agronomų dešimtukas“. Gal galite išvardyti dar keletą agronomų, labai nusipelniusių Lietuvai 1918–2017 metais? – Pirmiausia ateina į galvą šviesaus atminimo profesorius Antanas Stancevičius. Juk jis kartu su bendraminčiais atkūrė Žemės ūkio rūmus, mokė dabartinę agronomų kartą. Neapsiribokime tik prieškario agronomais, kurie jau pateko į valstybės istoriją. Reikėtų prisiminti ir tuos, kurie puoselėjo agronomų socialinę, humanitarinę aplinką. Kaipgi galima pamiršti Antaną Būdvytį, kuris dar sovietmečiu įkūrė mūsų profesinį klubą „Agronomų seklyčią“? Arba vėliau seklyčiai vadovavusį Virmantą Velikonį? – Ne vienas mokslininkas tvirtina, kad Lietuva – idealus žemdirbystės kraštas. Bet gamta palankias sąlygas suteikia tik augalininkystei. O gyvūnų augintojams nuolat tenka bijoti kiaulių maro, galvijų kempinligės ar paukščių gripo. Vadinasi, agronomams lengviau negu zoo­technikams, veterinarams? – Tikrai svarbus klausimas. Nuo seno pagrindinė Lietuvos žemės ūkio šaka buvo gyvulininkystė. Augalininkystė ją tik „aptarnavo“. Jeigu tokia sankloda būtų išlikusi iki dabar, nesijaudintume dėl dirvožemio degradacijos.1990 m. sėjomainai augo 25 proc. daugiamečių žolių, dabar jų beliko tik 4 proc., nes drastiškai sumažėjo naminių gyvulių. Reikia grąžinti ankstesnes gyvulių bandas ir galvoti apie mišrius ūkius. Vien tik augalininkystė negarantuotų mūsų žemės ūkio plėtros. Mes, agronomai, visuomet pabrėžiame – be gyvulininkystės agronomija viena nepajėgtų apsaugoti dirvožemio, kad jis nebūtų skurdinamas, niokojamas. Tad agronomai turi dirbti ranka rankon su visais žemės ūkio specialistais.

Vandos BARONYTĖS nuotrauka