R. Dargis. 700 mln. eurų dydžio dovana rinkėjams

Paskutinę kovo mėnesio dieną SADM pranešė parengusi teisės aktų projektus, kaip būtų galima tobulinti antrąją pensijų kaupimo pakopą. Be to, kad kai kurie iš šių siūlymų tiesiogiai prieštarauja Europos Komisijos, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos bei kitų tarptautinių institucijų rekomendacijoms, apie siūlymus skeptiškai pasisakė ir daugybė Lietuvos verslo asociacijų bei ekonomikos ekspertų.

Pagrindiniai kritikos aspektai – politinio ilgalaikio planavimo stoka, mėtymasis tarp kardinaliai priešingų pasiūlymų ir kompleksiško požiūrio nebuvimas. Pavyzdžiui, 2019 m., pristatant tuometinius pensijų sistemos pakeitimus, buvo akcentuojama būtent ilgalaikė nauda kiekvienam Lietuvos gyventojui, kaupsiančiam papildomą pensiją II pakopoje. Ar dabartiniai siūlymai reiškia, kad Lietuvos valstybė jau atsisako tuometinio tikslo?

Tai, kas vyksta šiuo metu, vienareikšmiškai yra sugrįžimas į praeitį be jokio alternatyvaus pasiūlymo ar vizijos. O būtent ilgalaikė vizija yra (ar bent jau turėtų būti) bet kurios reformos esmė. Prieš imantis bet kokių sisteminių pokyčių, būtina nuodugniai išnagrinėti, kokią įtaką jie padarys ilguoju laikotarpiu.

Visi šie argumentai, priekaištai ir klausimai jokiu būdu nėra retoriniai – pateikdama savo siūlymus, SADM į juos turėtų atsakyti labai konkrečiai.

Vis tik šiandien noriu atkreipti dėmesį į dar vieną labai konkretų ir, mano galva, ganėtinai svarbų aspektą, apie kurį kol kas kalbėta labai nedaug. Tai – menkai užmaskuota 700 mln. eurų vertės dovana rinkėjams.

Apie ką tai?

SADM iniciatyva Seime įregistruotame įstatymo pakeitimo projekto pakete yra siūloma, jog, pensijos nesulaukusiam gyventojui nutraukiant pensijos kaupimą II pakopoje, jam būtų išmokamos visos jo sumokėtos įmokos, kartu su visa investicine grąža (net ir ta, kuri buvo uždirbta ne nuo jo paties pervestų, o nuo valstybės sumokėtų įmokų) ir – svarbiausia – kad ši išmoka būtų neapmokestinta.

Kaupimą pensijų sistemoje nutraukiant nesulaukus pensinio amžiaus, yra neišpildoma esminė sąlyga gauti tiek valstybės subsidiją pensijos kaupimui, tiek iš jos uždirbtai investicinei grąžai – būtent, sulaukti senatvės pensijos amžiaus. Kitaip tariant, pensijos kaupimą nutraukus iki sukankant pensiniam amžiui, šis instrumentas tampa tiesiog eiliniu investiciniu produktu.

Šiuo metu, jei pensinio amžiaus nesulaukęs Lietuvos gyventojas išsiima lėšas iš trečiosios pensijų sistemos pakopos, šios lėšos yra apmokestinamos 15 proc. tarifu, o gyventojas turi grąžinti ir lengvatą, gautą iš valstybės biudžeto. Lygiai toks pat 15 proc. tarifas galioja ir tuomet, kai gyventojas išsiima lėšas (daugiau nei pats jų įnešė) iš savo investicinės sąskaitos.

Tuo tarpu pagal SADM siūlymus, II pensijų pakopoje kaupimą nutraukiantis gyventojas galės išsiimti visas savo sumokėtas įmokas ir uždirbtą investicinę grąžą, o likusi lėšų dalis – valstybės sumokėtos įmokos – tiesiog bus pervestos į Sodrą.

Apibendrinkime: iš II pakopos atsiėmęs lėšas anksčiau laiko, gyventojas pažeidžia esminę valstybės subsidijos sąlygą – kaupti iki pensinio amžiaus. Tokiu atveju papildomas kaupimas II pakopoje tampa eiliniu investavimo instrumentu, tačiau gyventojo gaunama išmoka turi mokestinę lengvatą.

Mano nuomone, sekant lygiateisiškumo principais, būtų logiška, kad iš antros pakopos anksčiau laiko pasitraukiančiam gyventojui turėtų būti išmokama tik jo sumokėtomis įmokomis proporcingai uždirbta investicinė grąža, prieš tai ją apmokestinant 15 proc. tarifu. O likusioji, iš Valstybės biudžeto ir Sodros įmokų uždirbta investicinės grąžos dalis, turėtų grįžti į Valstybės (Sodros) biudžetą. 

Kiek netektų valstybė ir ar galime sau tai leisti?

Svarstymų ir prognozių, kiek Lietuvos gyventojų potencialiai galėtų pasitraukti iš II pakopos, priėmus dabartinius SADM siūlymus, yra įvairių. Jie varijuoja nuo 20 iki 50 ar net daugiau procentų. Aš remiuosi balandžio mėnesį paskelbtu Lietuvos Banko makroekonominiu vertinimu, kuriame naudojamas modelis, pagal kurį pasitrauktų 40 proc. kaupiančiųjų.

Skaičiavimai rodo, kad bendrai uždirbta investicinė grąža, kurią atsiims visi šie 40 proc. pasitraukusiųjų, sieks maždaug 1,1 mlrd. eurų. Iš jų 494 mln. eurų yra investicinė grąža, uždirbta iš pačių gyventojų sumokėtų įmokų, o 638 mln. eurų – grąža, uždirbta iš Valstybės biudžeto ir Sodros įmokų.

Jei iš pačių gyventojų įmokų sukauptai, išmokamai investicinei grąžai valstybė pritaikytų 15 proc. gyventojų pajamų mokestį (GPM), kaip yra su bet kokiomis kitomis pajamų rūšimis, biudžete būtų galima tikėtis maždaug 74 mln. eurų papildomų pajamų. Jei valstybė ne išmokėtų, o susigrąžintų visą investicinę grąžą, kuri buvo uždirbta būtent iš valstybės biudžeto ir Sodros įmokų t.y. savo grąžą, biudžetas pasipildytų dar 638 mln. eurų. Kitaip tariant, iš viso į biudžetą būtų galima surinkti 712 mln. eurų. O jei iš II pakopos pasitrauksiančiųjų skaičius būtų didesnis nei 40 proc., atitinkamai didėtų ir galutinė biudžeto netenkama suma.

Šiuo metu Lietuvoje vis intensyviau svarstoma, kur reikės gauti pajamų šalies gynybos biudžeto didinimui. Taip pat kaista diskusijos ir dėl mokesčių sistemos pakeitimų bei vėl išsakomas pasiryžimas naikinti įvairias mokestines paskatas, lengvatas bei išimtis. Susidaro įspūdis, kad šiek tiek bandoma taisyti vieną sritį, truputį pakoreguoti kitą, bet šie sprendimai neretai tiesiogiai prieštarauja vienas kitam, viskas daroma gana skubotai, o į iškylančias problemas nežiūrima kompleksiškai.

Šiame fone konkretus 712 mln. eurų dydžio potencialių biudžeto pajamų atsisakymas perša mintį, kad valstybė lengva ranka dovanoja pinigus ir elgiasi neūkiškai. Geriausiu atveju tai atrodo keistai, o blogiausiu – kaip banalus kyšis potencialiems rinkėjams.

„Idea Prima“ informacija