Pats laikas į daržą įsileisti rabarbarus

Šie vešlūs ir masyvūs rūgtinių (Polygonaceae) šeimos daugiamečiai žoliniai augalai yra viena ankstyvųjų pavasario daržovių. Rabarbarų tėvynė – Azija. Maždaug prieš 5 000 metų kinai pirmieji juos pradėjo auginti. Į mūsų šalį keliautojai rabarbarų sėklas įvežė, manoma, XVII– XVII a. Iš pradžių Lietuvoje jie auginti kaip dekoratyvūs augalai, vėliau pradėti naudoti ir maistui, gydymo tikslais. 

Lietuvoje auginamos trys rūšys: daržovinis rabarbaras (Rheum rhabarbarum L.), vaistinis rabarbaras (Rheum palmatum L.) ir pontinis rabarbaras (Rheum rhaponticum L.).

Nelygu veislė, rabarbarų būna žaliais, rausvais ar raudonais lapkočiais, nors pastarųjų minkštimas ne visada būna raudonas.

Aukšti ir gražūs

Augalai gali užaugti iki 2 metrų aukščio. Jie gana dekoratyvūs, ypač žydėjimo metu. Šakniastiebiai šakoti, stori, rudi, trumpi, mėsingi. Šaknų sistema tvirta. Iš šakniastiebio kasmet išauga stambūs pamatiniai lapai ir keli tuščiaviduriai stori stiebai su žiedynais. Apatiniai lapai dideli, ilgi, kiek banguotais kraštais. Abi lapų pusės švelniai plaukuotos. Lapai auga iš žemės.

Žiedai rausvai balti ar gelsvi, susitelkę į šluotelės formos žiedynus, smulkūs. Žydi gegužę–birželį. Sėklos daigios išlieka 4 metus. Sudygsta vidutiniški per 14 dienų.

Augalai reiklūs drėgmei, tačiau nemėgsta jos pertekliaus. Kadangi atsparūs šalčiams, net ir šalčiausiomis žiemomis jie neiššąla.

Rabarbaruose yra kalio, kalcio, magnio, geležies, fosforo, natrio, vitamino C, karotino, B grupės vitaminų, organinių rūgščių, raugų, dervų, krakmolo, pektinų. Lapkočius patartina maistui vartoti kuo šviežesnius, nes kuo ilgiau auga, tuo daugiau sukaupia oksalo rūgšties. Juos skinti rekomenduojama vartoti iki birželio.

Reikalauja daugiau vietos

Rabarbarai gerai auga maisto medžiagų turtingose dirvose. Rekomenduojama augalus sodinti į puveningą ir giliai įdirbtą žemę. Geriausiai tinka priesmėlio ir lengvo priemolio nerūgštūs dirvožemiai (5,5–6,0 pH) bei saulėta vieta, nors gana pakantūs ir daliniam pavėsiui.

Jei dirvos yra molingos ar smėlingos, jas galima pagerinti organinėmis medžiagomis, panaudojus perpuvusius lapus, kompostą, susmulkintą medžio žievę ir kt.

Augdami lengvesnėse dirvose augalai anksčiau išaugina lapkočius, nes dirva pavasarį greičiau įšyla. Pasirenkant vietą reikia pagalvoti ir apie tai, kad augalai yra aukšti ir masyvūs.

Geriausia dauginti dalinant kerą

Rabarbarai dauginami sėklomis ir vegetatyviniu būdu, t. y. šaknų dalijimu. Sėklas galima sėti ankstyvą pavasarį tiesiai į paruoštą dirvą arba išsiauginti daigus ir juos išsodinti.

Vis dėlto paprasčiausia rabarbarus dauginti rudenį vegetatyviniu būdu. Tam tinkamiausi 3–4 metų augalai. Geriausias metais – kai pradeda gelsti augalo lapija. Kerą dalykite taip, kad kiekvienoje dalyje liktų po 1–2 stiprius pumpurus. Tik iš stipraus pumpuro susiformuos naujas tvirtas keras. Vieną rabarbaro kerą galima padalinti į 6–8 dalis.

Kero dalys sodinamos jų pumpurus užberiant maždaug 2 cm žemės sluoksniu. Augalai geriau prigyja, kai sodinami rugpjūčio pabaigoje – rugsėjo pradžioje. Net rugsėjo pabaigoje padaugintų rabarbarų pirmuoju lapkočių derliumi galėsite džiaugtis jau kitais metais.

Net rugsėjo pabaigoje padaugintų rabarbarų pirmuoju lapkočių derliumi galėsite džiaugtis jau kitais metais.

Jei rabarbarų nepadauginote rudenį, pavasarį rekomenduojama tai atlikti kovą–balandį. Kuo anksčiau pasodinsite, tuo daugiau drėgmės išsaugosite – ir geriau prigis.

Sodinant daigus ar išskirstyto kero dalis į paruoštą dirvą, svarbu laikytis optimalaus atstumo tarp augalų. Jeigu sutankinsite, lapkočiai išaugs silpni, ploni. Rekomenduojama tarp augalų palikti 100–120 cm atstumą. Tai daryti geriausia apniukusiomis dienomis. Pasodintus augalus ir gausiai paliejus, tikslinga dirvą pamulčiuoti, pavyzdžiui, durpėmis, užberiant 10 cm storio sluoksnį. Tai palaikys drėgmę, paskatins šaknijimąsi, stabdys piktžolių dygimą.

Trūks drėgmės – apkars lapkočiai

Pirmaisiais auginimo metais augalai formuoja lapiją. Tačiau kai kurių veislių pavieniai augalai gali pradėti formuoti po kelis žiedinius stiebus. Rekomenduojama neleisti jiems sužydėti, juos išlaužti.

Antraisiais ir vėlesniais auginimo metais žiedynus formuoja visų veislių rabarbarai. Kad augalas nealintų savęs pavasarį, neleiskite jam žydėti. Pumpurams dar neišsiskleidus, pašalinkite visus žiedinius stiebus. Kuo anksčiau tai padarysite, tuo daugiau lapkočių augalai suformuos.

Iš sėklų išaugintiems rabarbarams pirmaisiais augimo metais lapkočių skinti nerekomenduojama, reikia leisti augalui sustiprėti.

Daugiausia maisto medžiagų ir vandens augalui reikia gegužę. Jeigu orai sausi, būtina laistyti, nes drėgmės trūkumas apkartina lapkočius. Be to, lapkočiai užauga ploni, kieti. Patariama kiekvienąkart laistant naudoti ir kompleksinių trąšų tirpalą: 10 l vandens – vienas valgomasis šaukštas trąšų.

Pakankamai gaudami azoto, rabarbarai išaugina ir mėsingus, ilgus, storus lapkočius. Todėl šiomis trąšomis pirmą kartą patariama patręšti prieš prasidedant vegetacijai. Trąšas įterpę, būtinai gausiai palaistykite.

Liepą rabarbarus patartina tręšti paskutinį kartą. Kitais metais tai lems gausesnį derlių. Kita tam reikalinga sąlyga – lapkočius baigti laužyti birželio pabaigoje.

Ne pjauti, o laužti

Rabarbarai naujus lapus gali išauginti tik su jau esamais lapais. Nelaužkite jų per daug vieno skynimo metu. Nuo augalo patariama nulaužti vidutiniškai 5 lapkočius. Geriausia tai daryti giedrą dieną ir kartą per savaitę. Likus maždaug dviem mėnesiams iki augalo vegetacijos pabaigos, ūglių laužyti nepatariama. Leiskite augalui sutvirtėti ir pasiruošti žiemoti.

Jokiu būdu lapkočių nepjaukite, juos laužkite nuo pagrindo (tiesiog išsukite). Kad lapkočiai būtų kokybiški, išlaužkite ir visus besiformuojančius žiedinius ūglius.

Rabarbarų veislių pasiūla nėra didelė. Daržininkai augina žaliais lapkočiais rabarbarų veislę ‘Ogres’, daugelis renkasi ankstyvą, raudonais ilgais lapkočiais veislę ‘Viktorija’, o ‘The Sutton’ veislė išaugina storus raudonus lapkočius.

Vaistas ir maistas

Gal kam netikėta, bet vaistinė žaliava – rabarbarų šaknys. Jas patariama jas kasti rugsėjį–spalį. Iškastos šaknys nuvalomos, plaunamos, džiovinamos, smulkinamos. Paruošta žaliava pakuojama į daugiasluoksnius popierinius maišelius ir laikoma tamsioje, gerai vėdinamoje patalpoje. Tinka vartoti 5 metus.

Liaudies medicinoje paruošti rabarbarų preparatai vartojami norint pagerinti maisto virškinimą, padidinti apetitą, apsisaugoti nuo žarnyno ligų, pagerinti žarnyno veiklą, skrandžio sulčių ir tulžies šalinimą. Bet kokiais atvejais reikėtų pasitarti su gydytoju ar vaistininku, nes yra sąrašas ligų ar būsenų, rabarbarų prepartarai netinka.

Rabarbarų lapkočius dėl juose esančios oksalo rūgšties turėtų atsargiai vartoti vaikai bei nėščios moterys.

Maistui rabarbarus galima vartoti žalius, su jais kepti pyragus, virti kompotus, uogienes, šaldyti, konservuoti. Lapkočiai puikiai tinka sultims, vaisių gėrimams ar pyragams. Dėl originalaus skonio jie naudojami kisieliui, džemams, desertiniams patiekalams, padažams, sultims spausti, vynui gaminti.

Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Sodininkystės ir daržininkystės instituto mokslo darbuotoja Nijolė MAROČKIENĖ

Jolantos TAMAŠAUSKIENĖS ir pixabay.com nuotraukos

„Rasų“ archyvo medžiaga, skelbiama pakartotinai

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.